Marius Jampolskis: "Visas kino menas yra apgavystė"

- Metų pradžioje TV3 žiūrovus sudomino filmas „Inspektorius Mažylis“, kuriame atlikote pagrindinį vaidmenį. Ar džiaugiatės žiūrovų verdiktu ir pageidavimu, kad filmas virstų serialu? Pats irgi to norėjote?

- Žinoma, džiaugiuosi, kad filmas bus pratęstas serialo forma. Galų gale juk dėl to aš turiu darbo. (Juokiasi.) Aš, tiesą sakant, maniau, kad taip ir nutiks, nes filmas buvo lyg įvadinė serija. Tikriausiai žmonėms norėjosi sužinoti, kas bus toliau, kas dar gali įvykti.

- Filme dirbote su vokiečių aviganiu, kuris taip pat meiliai vadinamas Mažyliu. Kokių kuriozų pasitaiko filmavimo aikštelėje?

- Pirmiausia yra keli vokiečių aviganiai, meiliai seriale vadinami Mažyliais. (Šypsosi.) Vienas šuo nepakeltų tokio įtempto filmavimų grafiko ir krūvio. Taip pat nereikia tikėtis, kad vienas šuo mokės visus triukus, paklus visoms komandoms ir viską atliks vienas. Vienas aviganis paklūsta vienoms komandoms, kitas – kitoms, trečias moka tai, ką moka pirmasis, bet nemoka to, ką moka trečiasis. Taigi tų kuriozų būna beveik kasdien ir pačių įvairiausių: tai šuo nubėga ne ten, kur reikia, staiga jam nusibosta sėdėti ir jis akimis pradeda ieškoti šeimininko, kuris, beje, irgi visuomet būna filmavimo aikštelėje ir padeda susitarti su šunimi. Galiu pasigirti, kad šiame seriale filmuojasi ir mano augintinė Luna – Mažylio simpatija.

- Turbūt ne veltui sakoma, kad šuo pripažįsta tik vieną šeimininką. Kaip sekasi sutarti su Mažyliu?

- Gerai sutariu. Besifilmuodamas supratau, kad labai geras dalykas yra pakišos. Kai tik šuo užuodžia tavo kišenėje dešrelę, laikinai pasidarai geriausias jo draugas. Taigi sandoris vyksta taip: ko nors paprašai šuns ir duodi jam dešrelę. Tik šis sandoris vyksta tarp filmavimų. Kitaip sakant, mes su Mažyliu staigiai susitariam, greitai nufilmuojam ir laukiam kito sandorio. Džiugu, kad su vokiečių aviganių veislės šunimis apskritai nėra labai sunku susikalbėti. Tik visi šunys yra skirtingų charakterių. Vieną pralodyti labai sunku, kitą – lengva.

- Tačiau šunys juk skiriasi ir išvaizda. Nejau žiūrovas to nepastebės?

- Visas kino menas yra apgavystė, iliuzija. Bet taip ir turi būti. Žiūrovas filmus juk ir žiūri dėl to, kad nori būti apgautas. Jam tikriausiai būtų visai neįdomu, jeigu matytų ir žinotų kiekvieną smulkmę, kuri turėtų būti nuo jo nuslėpta.

- Jūs pats, rodos, turite ne vieną augintinį. Ar filmuodamasis seriale „Inspektorius Mažylis“ sužinojote ką nors naujo apie gyvūnus? Galbūt išmokote, kaip su jais susitarti, juos pergudrauti?

- Turiu du šunis: aliaskos malamutę ir mišrūną, kurį paėmėme iš prieglaudos. Ir galiu pasakyti, kad daug lengviau suprasti ir sutarti su tais šunimis, su kuriais tenka filmuotis, kai pats auginu du. Neturiu šunų baimės. Man labai įdomu stebėti, kaip tie šunys skiriasi nuo manųjų augintinių tiek savo charakteriu, tiek elgesio modeliu. Išmokau esminį triuką, kad šunų krūtinė yra tarsi erogeninė zona ir kai ją kasai, šuo labai juokingai tuo mėgaujasi. (Juokiasi.)

- Nebijoti yra viena, o pasitikėti svetimu šunimi yra kas kita. Juk gali netikėtai grybštelėti.

- Na, vienas iš tų aviganių pirmąją dieną grybštelėjo kelis kartus mano ranką. Tiesa, jis tą darė žaisdamas ir dar nebuvo prie manęs pripratęs. Suspaudęs tarp pirštų daviau jam dešrelės gabaliuką, o jis kaip tikras „vyras“ su visa ranka norėjo dešrelę praryti. Manoji Luna iš rankų skanėstą paima labai atsargiai, kaip tikra inteligentė. Tuomet supratau, kad tam, kuris grybštelėjo skanėstą, reikia duoti kitaip ir viskas bus gerai.

- Nagi išduokite, ką seriale pamatys žiūrovai? Kuo nustebinsite?

- Serialas televizorių ekranuose pasirodys jau visai netrukus, gegužės 28-ąją. Žiūrovai išvys jau pamėgtus aktorius, pamatys istoriją apie policijos darbą ir asmenybių santykius, bus meilės trikampių ir nusikaltimų. Tai bus istorija, kurią galės žiūrėti ir vaikai, nes joje netrūks ir komedijos elementų, nesusipratimų. Gera aura filmavimo aikštelėje, manau, turėtų pereiti ir į kitą ekrano pusę.

- Seriale skirtingus personažus įkūnys stipri garsių aktorių komanda. Gal turite kokį nors labiausiai patinkantį ar nepatinkantį personažą?

- Adolfo Večerskio personažas bus tikrai juokingas. Jis vaidins tokį nevykėlį korumpuotą policijos komisarą. Saulius Siparis – miestelio meras, Dalius Mertinas – ministras, jis irgi korumpuotas. (Juokiasi.) Smagiausia tai, kad seriale ta žemiausia grandis – tai mano personažas inspektorius – kutena padus sėdintiems gerokai aukščiau.

- Skelbiama, kad tai bus vasaros serialas. Jeigu jis sulauks didelio žiūrovų susidomėjimo, galbūt bus ir antrasis sezonas?

- To numatyti aš negaliu. Jeigu pasieksime žiūrovų širdis, galbūt bus ir daugiau sezonų. Juk ir filmuojant dailiosios lyties pamėgtą serialą „Moterys meluoja geriau“ iš pradžių niekas nežinojo, kad bus net septyni sezonai.

- Jeigu reikėtų įvardyti tris didžiausius iššūkius, su kuriais susiduriate besifilmuodamas šiame seriale, kokie jie būtų?

- Pirmas iššūkis – išmokti vaidinti taip organiškai, kaip vaidina šuo. Jis yra visiškai natūralus, jo emocijos, reakcijos tikros. Jeigu būna situacija, kur reikia sudėtingiau suvaidinti, iškart jaučiu, kad pralaimiu jam. Antrasis iššūkis – išmokti duoti kuo mažiau pakišų Mažyliui, kad jis atliktų skirtas užduotis. O trečiasis – padaryti taip, kad šunys, kurie filmavosi, žiūrėdami į save ekrane nelotų. (Šypsosi.)

- Kaip vertinate lietuvišką kino industriją?

- Manau, šiuo metu yra šioks toks atgimimas, nes atsiranda vis daugiau režisierių, kurie turi ambicingų planų, naujų užmojų, ir tai yra labai gerai. Ir nesutinku su tais, kurie sako, kad turime labai didelį kino filmų pasirinkimą, nes jei turėtume vieną filmą, pasirinkimo nebūtų jokio. Konkurencija dėl kokybės turi būti, taip pat turi būti ir meniniai susidūrimai, iššūkiai, žmonės turi dirbti ir mokytis.

- Galbūt vasarą planuojate ištrūkti kur nors pailsėti nuo darbų?

- Žinoma, turime planų atosogoms, tik jos nebus vasarą. Visus metus darbų yra labai gausu, tad išvažiuoti atostogauti ekspromtu mano darbe praktiškai neįmanoma.