"Mano maištas - tylus. Tai - mano kūryba"

2008-01-18 12:00

Jaunas menininkas

Klaipėdoje nėra jaunų menininkų. Talentingos, kūrybingos asmenybės bėga iš Klaipėdos. Šią problemą ne pirmi metai eskaluoja uostamiesčio kultūros politikai, kultūros įstaigų darbuotojai, vyresnės kartos menininkai. Ar iš tiesų egzistuoja tokia bėda?

"Kultūros uosto" rubrika "Jaunas menininkas" skelbia jaunų, talentingų menininkų paiešką. Šiandien pristatome 25-erių metų grafikę, poetę bei dizainerę Neringą Bumblienę. Klaipėdoje ji gyvena daugiau kaip dvejus metus.

Į Klaipėdą pačią po studijų Telšiuose atsivežė klaipėdietis vyras - metalo menininkas Mindaugas Bumblys. Ar neprieštaravai? Kokią nuomonę apie Klaipėdą susidarei?

Baigusi studijas turėjau planų gyventi sostinėje, tačiau vyras klaipėdietis nenorėjo. Gal ir gerai. Klaipėda - nedidelis, jaukus miestas, nėra tiek skubėjimo.

Vyrauja nuomonė, jog jeigu šeimoje vienas yra menininkas, tai kitas turėtų stovėti tvirtai ant žemės. Judu su vyru abu menininkai. Nekyla dėl to sunkumų?

Mudu esame labai panašūs ir mūsų estetinės pažiūros panašios. Manau, kad tai yra gerai. Nežinočiau, kaip gyventi su žmogumi, kuris visiškai kitkuo domisi. Man santuoka - tai ne tik meilės istorija, aistra. Vyras man yra partneris, geriausias ir vienintelis draugas. Kitokių santykių aš neįsivaizduoju.

Dažnai sujungia mus ir kūrybinė veikla. Aš kuriu interjero, baldų dizainą. Vyro kalvystės darbai taip pat dažnai skirti interjerui.

Esi baigusi dizaino studijas, tačiau kuri ir originalius grafikos kūrinius ant medžiagos. Kodėl?

Korpusinių baldų dizainerės darbas yra mano pragyvenimo šaltinis, tačiau ši sritis nesuteikia galimybių man pilnai atsiskleisti. Dirbu interjero dizainere ir man tai labai patinka, nes ši sritis apjungia visus menus - formą, spalvą, medžiagą, vizualinius menus. Kiekvienas interjeras man yra meno kūrinys nuo pradžios iki pabaigos.

O grafika - tai mano meilė. Piešiu abstrakčias kompozicijas gamtos motyvais, turinčias aliuzijų į spygliuočius miškus, augmeniją. Jau treti metai plėtoju šią temą. Iš pradžių piešdavau tušu beveik sausu teptuku ant popieriaus, dabar piešiu akriliniais dažais ant šilko.

Bet juk tai tapyba ant šilko, ne grafika.

Tapyba - tai spalvos menas. Mano išraiškos priemonė ne spalva, o piešinys: linija, kompozicija. Spalvos - labai nedaug. Tai - grafika. Skirtingos medžiagos suteikia jai kitokį veidą. Ateityje dar norėčiau pabandyti grafiką ant metalo.

Dalyvavai parodose Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, Leipcige. Kada sulauksime tavo parodos Klaipėdoje?

Laiko trūksta darbams sukurti. Negali padaryti parodos vienu atsikvėpimu. Nebūna taip, kad būtų puikus rezultatas iš pirmo karto. Reikia praeiti ieškojimų kelią.

Šalia vizualinių menų kuri poeziją.

Žodžiai, jų deriniai nuolat sukasi galvoje. Juos užrašyti laiko daug nereikia. Mano poezija - tai mano patirties, išgyvenimų, pasaulio, kuris vyksta prieš mano akis, fiksacija. Jeigu neturiu laiko prisėsti ir nupiešti to, kas sukasi galvoje, užrašau tai eilėmis. Tai - papildoma grafinės išraiškos priemonė.

Tai tavo eilės - savotiškas dienoraštis. Ar nebaugu spausdinti asmenišką poeziją laikraštyje?

Žinoma, truputį baisu. Kiekvienas menininkas jaučia baimę ir kompleksą dėl to, kad jo menas nebus suprastas, nes menas - tai dalis jo paties ir kritika jį paliečia asmeniškai. Su tuo tenka susitaikyti.

Kiek pačiai svarbi nuomonė apie kūrybą?

Man svarbi meno srityje kompetentingų žmonių nuomonė. Labai svarbi vyro nuomonė. Jeigu jis pasako, kad gerai, tai reiškia, kad iš tikrųjų gerai. Jeigu blogai - tai jis atvirai pasakys - slėpk į stalčių.

Liaudis niekada nesuprato nei meno, nei menininkų. Liaudis neskaito knygų, nes yra užsiėmusi televizoriaus žiūrėjimu, ir nevaikšto į šiuolaikinio meno parodas, nes jiems gražu - natūralistiškai nupiešta nuoga moteris. Man tai nerūpi. Nesiruošiu pataikauti tokiai publikai.

Tarkim, bažnytinis menas buvo skirtas ir suprantamas visiems. Kaip manai, kodėl dabar tokia didelė atskirtis tarp šiuolaikinio meno ir visuomenės?

Tiesa, jog menas labai nutolęs nuo visuomenės. Tai ne tik vizualinio meno problema, bet ir geros literatūros, kokybiško kino. Šiuolaikinis menas yra konceptualus, jis perduoda užkoduotą žinią. Negali kaltinti menininkų, kad jie kuria tokį meną, nes jie kuria tai, kas kyla iš vidaus.

Manau, kad tai yra valstybinio masto problema, nes kultūra nėra dėstoma mokyklose kaip dalykas. Pavyzdžiui, Anglijos vidurinės mokyklos abiturientai neblogai išmano meno istoriją, suvokia estetiką, nes jiems dėsto garsūs literatai, kurie jau mažus vaikus išmoko atskirti ir suvokti gerą literatūrą. Vaikai vedami į muziejus ir analizuoja garsių dailininkų kūrybos temas, kompoziciją, spalvas. Ar mūsų moksleiviai, nelankantys papildomų meno būrelių, ką nors apie tai nutuokia?

Ar pati bendrauji su Klaipėdos menininkais?

Bendrauju su tais, kurie baigė akademiją Telšiuose ir dabar gyvena Klaipėdoje, dar keletu klaipėdiečių, vyro draugais ir pažįstamais. Visi jie yra jaunoji karta, apie kurią Klaipėda kol kas nieko nežino, bet tikrai sužinos.

Ar Klaipėdoje labai sunku jaunam menininkui įeiti į jau egzistuojančią vyresnių ar jaunesnių menininkų bendruomenę?

Neįmanoma. Man teko susidurti su vienu kitu klaipėdiečiu menininku, bet bendravimas tarp mūsų neįmanomas, nes mus skiria karta. Klaipėdoje garsūs menininkai - tai brandą pasiekę menininkai, kurie visą gyvenimą ėjo tuo keliu, kol apie juos žmonės sužinojo ir juos įvertino. Menas - ne verslas, niekas tavęs nesveikins ir durų neatidarinės.

Paprastai jaunieji menininkai iškyla ir tampa žinomi, protestuodami prieš vyresnės menininkų kartos estetines vertybes, skelbdami įvairius manifestus, akcijas.

Pasaulis labai pasikeitė. Manifestai kilo prieš akademinį, kanonų sukaustytą meną. O dabar jau prieš mus buvusi karta yra išsilaisvinusi iš kanonų. Prieš ką maištauti? Žinoma, galima maištauti vien dėl maišto...

...dėl reklamos...

Taip, tačiau aš nesu maištininkė, mano maištas - tylus. Tai mano kūryba.

Iš tiesų nelabai gilinausi, ar Klaipėdoje yra menininkų, nesusijusių su komercija, nes čia dominuoja menas, susijęs su komercija, kuris iš tiesų nėra menas.

Ką nori tuo pasakyti?

Menas yra menas, kol jis neturi kliento. Menas, kuris turi klientą - nėra menas. Jeigu žmonės nuperka jau sukurtą dalyką - tai puiku, bet jeigu menininkas kuria pagal užsakymą - jis pradeda pataikauti užsakovo skoniui. Paprastai tokie menininkai ir yra geriausiai žinomi. Tie, kurie kuria ne pagal užsakymą, nėra žinomi. Tokia situacija, mano nuomone, yra Klaipėdoje.

Galbūt todėl Klaipėdoje vyrauja nuomonė, kad mūsų mieste nėra jaunų menininkų, kad jie išvažiuoja į Vilnių. O gal yra, bet jie nematomi, nežinomi, kaip ir pati. Su kokiomis kliūtimis susiduria jaunas menininkas, siekiantis pripažinimo?

Su tomis pačiomis , kaip ir visais laikais. Tai yra pinigai. Jeigu aš galėčiau mesti visus darbus ir atsiduoti vien tik kūrybai - aš gal surengčiau parodą jau po mėnesio. Bet aš negaliu to padaryti. Turiu kažkur gyventi, kažką valgyti, už kažką meną kurti. Daryti bet ką ir bet kaip, kad tik parduočiau - aš nenoriu. Tam, ką aš kuriu, reikia laiko, per kurį aš turiu save išlaikyti. Tai yra ne tik mano situacija.

Galbūt kada nors mesiu viską ir išvažiuosiu į Afriką...

Kodėl į Afriką?

Nežinau. Todėl, kad ten šilta, nereikia tiek daug rūpintis, kad išgyventum. Būsiu neturtinga tarp neturtingų (juokiasi). Visi menininkai kūrė šiltuose kraštuose: Gogenas, Van Gogas.

Afrika - tavo svajonė?

Ne, būtinybė (juokiasi). Mano svajonė - tapti nepriklausoma menininke, galinčia kurti ką nori ir kur nori.

Ar dabar negali kurti kur nori?

Galiu. Iš tiesų, man nėra skirtumo, kur gyventi: Klaipėdoje ar Anglijoje, tačiau juk nuo savęs nepabėgsi.

Manai, kad emigruojantys iš Lietuvos bėga nuo savęs?

Iš dalies taip. Jie, ko gero, Lietuvoje jaučiasi nelaimingi, nesuradę savęs ir tikisi, jog suras laimę svetur. Bet išvažiavę kažkur kitur pamato, kad žmonės visur yra tokie patys, ir situacija - tokia pati, ir tu pats esi toks koks esi. Nebūna taip, kad kažkur kitur kažkas tavęs laukia išskėtęs rankas. Turi brautis, kantriai, užsispyrusiai siekti savo tikslo, ir pasieksi jį, jei tikrai norėsi. Nesvarbu, Lietuvoje ar Anglijoje.

Studijų metais aš pati buvau išvažiavusi į Ameriką. Amerika man atrodė tokia tolima, tokia kitokia. Ten pamačiau, jog niekuo ji ne kitokia. Ar įsivaizduojate, kokia būna žmonių reakcija, kai pasakai, kad esi baigusi Vilniaus dailės akademiją? Jie klausia - o kur tokia yra.

Jeigu tavęs nesupranta aplinkiniai čia, ten - dvigubai nesupranta. Galbūt barmene dirbti Anglijoje ir lengviau nei Lietuvoje, tačiau menininkų kelias visur - vienodas.

Dosjė

Neringa Bumblienė

Gimė 1982 m. Šiauliuose.

2004 m. baigė Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių dailės fakultetą, dizaino specialybę

2000-2004 m. dalyvavo grupinėse VDA studentų parodose.

2004 m. dalyvavo grupinėje fotografijos parodoje "Panorama" Šiaulių universiteto Vizualinių menų galerijoje.

2006 m. dalyvavo IV tarptautinės dailininko knygos trienalės "Rabbit and House" parodose Vilniuje, galerijoje "Arka", 2007 m. Leipcigo knygų mugėje, Vokietijoje.

2006 m. dalyvavo tęstinio projekto "Menas šiandien" konceptualaus meno parodoje "Ultima ratio", Kauno galerijoje "Meno parkas".

"Parašiau laišką Klaipėdos kino teatrui ir paklausiau, kodėl jame nerodomas geras kinas. Jie atsakė: "Todėl, kad niekas nežiūri". Kaip gali žinoti, kad niekas nežiūri, jeigu nerodo? Toks užburtas ratas. Kultūra, kurioje vyrauja kultūros nebuvimas".

"Klaipėdoje dominuoja menas, susijęs su komercija, kuris iš tiesų nėra menas".

"Šiuolaikinio meno vartotojas turi suvokti kultūros kontekstą, daug kuo domėtis, kad suprastų, ką menininkas nori pasakyti. Kultūra, reikalaujanti pastangų, tapo neįdomi visuomenei".