"Mano krauju teka šiuolaikinė ir klasikinė muzika..."

"Man netrūksta koncertų, kuriuose groju su Lietuvos džiazo grandais ir pasaulinio garso žvaigždėmis. Už juos gaunu neblogus pinigus, bet juose reikia arti... O čia, Klaipėdoje, grodamas restorane, aš muzikuoju. Kartais atsitinka tai, apie ką visada svajojau, mano muzika sukuria meditacinę aurą", - kalba džiazo pianistas Saulius Šiaučiulis.

Eilinę apniukusią ir lietingą pavakarę sutikau Saulių Šiaučiulį centre, pakeliui tarp Klaipėdos universiteto Menų fakulteto ir "Navalio". Jis vilkėjo ploną striukę ir plačiai šypsojosi. "Laimingas žmogus", - pagalvojau, oras jam nuotaikos negadina.

"Man nesvarbu, koks metų laikas - aš visada degu. Žiemą man nereikia šiltų drabužių ir nors dabar galiu įšokti išsimaudyti jūroje. Tą vidinę šilumą iš tėvo paveldėjau", - sako pianistas ištiesdamas man degančią savo ranką. Po pokalbio su Sauliumi pajuntu, jog ir mano rankos sušyla ir nuotaika pasitaiso. Vis dėlto tie menininkai turi ypatingą charizmą...

Kuo dabar gyveni, Sauliau? Girdėjau knygas leidi...

Klaipėdos universitete joks dėstytojas neišsilaikys nerengdamas metodinių darbų. Ką tik baigiau trečiąjį leidinį "Džiazo temos improvizavimo studijoms". Pirmoji knygos dalis buvo išleista 1999 m., antroji - 2003, o trečioji leidyklos cenzą praėjo prieš savaitę ir 2007 m. pavasarį ar vasarą turi pasirodyti.

Kiekvieną trilogijos knygą sudaro keturios dalys - natos smuiko, tenoro, alto ir boso raktui. Taip pat yra tekstas apie džiazo muziką, kurį pats verčiau iš vokiečių kalbos, ir kompaktinė plokštelė "Sistema - 1", kurią taip pat pat įgrojau. Studentams ši plokštelė padės kaip ritmo grupė, kurią girdėdami per ausines jie gali improvizuoti.

Lietuvoje tokių leidinių nėra. O džiazo tėvynėje, Amerikoje, Džemio Adersoldo (Jamey Adersold) institute būtent tokio tipo knygų jauniesiems atlikėjams jau išleista 200. Tai šis mano nedidelis darbelis - kaip žygis su slidėmis į ašigalį...

Sieki mokslinio laipsnio?

Iki šiol neturiu docento laipsnio. Nesu karjeristas, niekada nesiekiau jokių laispnių. Todėl dabar be galo sunku tvarkyti bylą, rankioti, kur kada koncertavau. Labai daug popierizmo.

Kam man to reikia? Kad gaučiau šimtu litų didesnę pensiją - ne 300, o 400 litų (juokiasi). Be to, jei Džiazo katedroje bus pora profesorių, pora docentų - ji jau galės rengti magistrantūros studijas.

Apskritai, aš nespjaunu į pedagoginį darbą. Kiekvieną rytą su džiaugsmu puolu į universitetą, tačiau kartais nerandu ten pusės studentų... Jie turi savo darbus.

Žinai, išleidau tas knygeles savo lėšomis. Kainavo jos man 20 tūkstančių litų. Žinoma, galėjau rašyti paraiškas dėl finansavimo, bet kai pamatau paraiškos lapą, kurį reikia pildyti ir dalyvauti konkurse... Man lengviau ateiti į "Navalį" 58 kartus, užsidirbti kelis tūkstančius ir sumokėti juos už knygą.

Grojimas restorane pietų metu nežemina muziko orumo?

Nežinau, kodėl mane ignoravo draugai ir nuo pat pradžių nepriėmė drauge groti džiazo klube "Kurpiai". Iki šiol šiame klube pasirodau tik kartą du per metus, kokį sekmadienį. Esu atsarginis žaidėjas... Jei atvirai, man groti "Kurpiuose" per stipru, kaip gerti viskį su kadagiais ar "malūnininkus". Nors aš jau seniai nevartoju alkoholio, tačiau daug ką lyginu jo laipsniais.

"Navalyje" pietauja inteligentiški žmonės. Atmosfera čia rami ir groju trigubai tyliau nei kūrinys atliekamas. Juolab kad niekas nevaržo repertuaro. Aš šiuos kasdienius pagrojimus vadinu laboratorija, kurioje galiu atlikti ką noriu ir kaip noriu. Todėl dabar esu labai geros formos.

Žinoma, kiekvienas atlikėjas svajoja apie idealią klausančią publiką. Restorane žmonės ne klauso, o karpo ausytėmis, vartoja muziką kartu su bifšteksu (juokiasi).

Neteko girdėti Sauliaus Šiaučiulio rečitalio uostamiesčio koncertų salėse. Kodėl?

Palietei labai opią temą. Nesu medinis arkliukas. Galbūt Klaipėdoje atsirastų mano gerbėjų, bet per tiek metų tu pirma manęs paklausei, kodėl negroju rečitalio.

Atvirai sakant, niekas man nesiūlo groti rečitalio Klaipėdoje, neduoda impulso. Be to, čia nėra mažos kamerinės salės, kokią turi Vilniaus filharmonija. O groti penkiems žmonės didžiulėje salėje ir vaidinti džiazo genijų Keitą Džaretą (Keith Jarret) - juokinga...

Tačiau aš turiu daug darbo Vilniuje, Kaune. Ketverius metus bendradarbiauju su Kauno bigbendu. Padarėme labai sėkmingą nebyliojo kino ir džiazo projektą pagal Čarlio Čaplino filmą "Aukso karštinė", kurį atlikome Birštone, Jonavoje, Nacionalinėje filharmonijoje, vešime į Kėdainius. Teko groti projekte su garsiausiu pasaulio trimitininku Rendi Brekeriu (Randy Brecker), dalyvauti Jūratės Stauskaitės dailės studijos dailės ir džiazo projekte, groti Vokietijoje, kino festivalyje "Auksinis lokys".

Praktiškai esu saksofonininko Petro Vyšniausko pianistas Lietuvoje. Su juo tenka labai daug koncertuoti. Neseniai mes grojome Vokietijoje, garsiame džiazo klube "Unikum". Ką tik grįžau iš gastrolių Airijoje, dabar ruošiuosi į Strasbūrą...

Pats ne tik atlieki muziką, bet ir kuri kompozicijas. Tai papildoma saviraiška ar užsakymai?

Man labai artimas teatras. Jei galėčiau nedirbti universitete ir skirti visą dėmesį tik vienam dviem mokiniams...

Turėjau laimės bendradarbiauti su Klaipėdos dramos teatru. Esu pritaikęs muziką daugeliui Povilo Gaidžio režisuotų spektaklių, teko dirbti su režisieriais Justu Lingiu iš Vilniaus, su šviesaus atminimo režisiere Dalia Tamulevičiūte, su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu.

Kūryba mano - tai keisti užsakymai. Pavyzdžiui, muzika vaikams. Esu parašęs gal 20 dainų vaikams, muzikos vaikiškiems spektakliams. Turiu keletą demoįrašų, tačiau išleisti normalios kompaktinės plokštelės nepavyksta.

Gal prieš 20 metų esu parašęs apie 10 kompozicijų, bet dabar pats negaliu kai kurių iš jų suvaldyti. Yra toks kūrinys "Credo", kurio fragmentus atlieku prasigroti. Jame yra ir technikos, ir melodizmo, ir turinio.

Pats esi baigęs akademinės muzikos studijas. Kaip atsitiko, kad įklimpai į džiazą?

Manau gerai, kad pažinau įvairaus plauko muziką. 20 metų universitete dirbau koncertmeisteriu ir grojau daug tiek klasikinių, tiek šiuolaikinių kūrinių, solinę ir kamerinę muziką.

Visada žavėjausi tokiais pianistais kaip Mūza Rubackytė, Petras Geniušas. Svajoju pagroti su Klaipėdos kameriniu orkestru Brandenburgo koncertą Nr. 5 arba... Yra daug svajonių. Patikėk, mano krauju teka šiuolaikinė ir klasikinė muzika. Reikia turėti neįtikėtiną talentą, kad ją grotum. Neįtikėtiną! Aš tokio neturiu.

Todėl groji džiazą?

Džiazą groti lengviau. Nežinau, kaip paaiškinti. Jaučiu scenos baimę. Nepasitikiu savo atminties skrynele, todėl bijau klasikinės muzikos.

Kodėl visada groji užsimerkęs?

Klaviatūrą aš jaučiu. Tik užsimerkęs galiu koncentruotis ir jausti muzikinę frazę, atsiduoti muzikinės minties vystymo aktui. Žiūrėti bukai į klaviatūrą ir vaidinti, kad tu ten kažką renki kaip siuvėjas - man atrodo labai primityvu.

Įsivaizduoji save negrojantį?

Taip. Aš savo grojimu nesižaviu. Man atrodo, kad kartais, kai groju "Navalyje", puse balso, subtiliai - neblogai išeina. Kartais čia ateina Petras Geniušas ir klausia, kodėl aš čia neišleidžiu disko, sako, kad jam būtų įdomu paklausyti. Jis pasiima diktofoną ir kartais įsirašo mano grojimą. Sako: "Norėčiau pas tave pasimokyti privačiai". Aš norėčiau pas jį pasimokyti. Tokie mūsų, pianistų, komplimentai.

Jei netekčiau rankos (beje, prieš keletą savaičių vos netekau galvos, kažkoks beprotis vos nepartrenkė ant perėjos) - man užtektų klausytis muzikos. Esu melomanas. Kiekvieną naktį klausau muzikos, ji mane labai veikia. Vakar mano naktis baigėsi Bacho fortepijoniniais koncertais.

Kita mano svajonė - gamta. Jei tik sulauksiu pensijos (tai bus po septynerių su puse metų ir aš jau skaičiuoju dienas) - tikrai nedirbsiu valstybinio darbo. Esu beveik profesionalus žvejys. Sėdėsiu prie Drevernos kanalo, draugausiu su pūgžliais, ešeriukais ir lydekaitėmis ir jas paleisiu, nedaužysiu galva į dugną. Jos pajus mano atgailą...

Jurga PETRONYTĖ