"Man patinka, kai viskas paskęsta rūke..."

Atmosfera klaipėdiečio Remigijaus Treigio fotografijose tokia pati kaip šiuo metu lauke. Laikas jose atrodo sustingęs, visa gaubia tirštas nežinomybės ir laukimo ūkas.

"Man patinka dabartinis oras. Kai šalta, lyja, tvyro rūkas, einu pasivaikščioti prie jūros. Ilgai ilgai einu sau vienas, stebiu judančių vandens ir dangaus tolių horizontalę. Tokia mistiška ramybė man sukelia daug gerų minčių", - sako fotomenininkas.

Tikriausiai tokie vieniši pasivaikščiojimai padiktavo Remigijui ir šiuo metu gimstančio fotografijų ciklo pavadinimą "Judančios horizontalės".

"Tai jau seniau pradėtos peizažų serijos tąsa. Ją įkvėpė skirtingas nei kitose Lietuvos vietose horizontalus mūsų pajūrio, pamario peizažas. Jis nuolat kinta, jame vis atsiranda koks objektas - namas, medis, tiltas, tvora. Man įdomūs šie vaizdai, tačiau juos fotografuodamas nedokumentuoju. Nuotraukose neįvardiju nei vietos, nei laiko. Man svarbus pats vaizdas, jo nuotaika.

Kad ji atsirastų, reikiamo apšvietimo galiu laukti metus, dvejus. Dabartinis oras ypač palankus fotografuoti peizažus. Man patinka, kai viskas paskęsta rūke, objektų kontūrai, linijos tarsi išnyksta. Tada vandens, stiklo atspindžiuose gali pamatyti daugiau nei realybėje", - pasakoja R. Treigys.

Šalia "Judančių horizontalių" ciklo fotografas tęsia ir daiktų nuotraukų seriją. "Iki šiol fotografavau statiškus daiktus, o šalia "Horizontalių" turi atsirasti "Kabančių daiktų" ciklas", - paaiškina Remigijus ir pasiteisina, dar nepradėjęs pastarojo ciko fotografuoti.

"Namas prie kanalo", 2003 m. Remigijaus TREIGIO nuotr.

Visgi prašau autoriaus šiek tiek praskleisti daiktiškojo fotopasaulio uždangą. "Šią seriją vadinu daiktais tamsoje, arba fotografija apie nieką. Kai įeini į tamsų kambarį, iš pradžių nieko nesuvoki, o akims apsipratus, pradeda ryškėti kažkokių daiktų kontūrai. Šis paslapties ir viltingo laukimo momentas man labai svarbus fotografijose. Todėl daiktus panardinu į tamsą", - motyvuoja tamsos dominantę fotomenininkas.

Smalsauju, kodėl R. Treigio fotografijų pasaulyje nėra žmogaus. "Dar studijuojant teko fotografuoti žmones, tačiau tai man nepatiko. Galbūt todėl, kad esu vienišius. Atsimenu, net vaikystėje man nepatikdavo komandiniai žaidimai. Per futbolą stovėdavau vartuose.

Galbūt todėl, kad daiktus pastumdyti prieš fotoaparatą lengviau negu žmones ir man įdomesni daiktų, o ne žmonių portretai.

Nuotraukų šone palieku juodą liniją. Tai riba, už kurios, kaip už kuliso teatre, slepiasi žmogus. Jis bet kada gali pasirodyti fotografijoje ir vėl išnykti. Tai - taip pat paslapties momentas.

Specifinę Remigijaus Treigio fotografijų nuotaiką padeda sukurti rusva tonuotos sepijos spalva ir gana stiprus kadro subraižymas. Dirginančius akį brūkšnius, "sugadinančius" nuotraukos vaizdą, fotografai vadina broku. Autorius teigia, jog įbrėžimai, taškai, brūkšniai ir tonavimas tarsi įgarsina fotografiją, suteikia vaizdui papildomos informacijos bei padaro jo nuotraukas išskirtines. "Kodėl mums kartais patinka pasiklausyti plokštelių muzikos? Todėl, kad nešvarus jų garsas prie tobulo skambėjimo įpratusioms ausims teikia papildomo malonumo", - šypsosi R. Treigys.

Įdomu, kad tokių keistuolių, kurie jaučia malonumą klausytis Remigijaus Treigio fotomeno kalbos, netrūksta nei Lietuvoje, nei svetur. Klaipėdietį fotografą netgi galima vadinti madingu, nes jam pavyksta gyventi iš dizaino ir fotografijos.

Minėtiems fotografijų ciklams "Judančios horizontalės" ir "Kabantys daiktai" sukurti šių metų pradžioje Kultūros ministerija R. Treigiui skyrė stipendiją. Drauge su fotomenininke Violeta Bubelyte šiemet R. Treigys surengė parodą "Nutolusios figūros" Giedrės Bartelt galerijoje Berlyne. O ateinančių metų balandžio mėnesį fotomenininkas kviečiamas pristatyti savo kūrybą Anglijoje, Baurmemauto meno institute vyksiančiame fotografijos festivalyje.

Penkios vienintelio klaipėdiečio menininko Remigijaus Treigio fotografijos papildys ir būsimos Lietuvos nacionalinės dailės galerijos šiuolaikinio meno fondą. Lietuvos kultūros ministerija netgi pinigų tam reikalui skyrė. Tiesa, autorius žinojo tik pirmąjį faktą ir buvo nustebo išgirdęs apie atlygį.

Jurga PETRONYTĖ