Malinausko klyksmas. Gal paskutinis...

Šiandien 18 val. Klaipėdos dailės parodų rūmuose savo kūrybą pristatys du menininkai.

Tapytojas marinistas Edvardas Malinauskas ir skulptorius Jurgis Malinauskas savo jubiliejus slepia po aritmetine koduote 70+30=100! ir čia pat abu prisipažįsta, jog nekenčia matematikos. "Jeigu ne matematika, kuriai mudu abu neturėjome jokių gabumų, - galbūt būtume buve ne menininkai"...

Likus kelioms dienos iki parodos autoriai įteikė kvietimą, ant kurio didysis marinistas Edvardas Malinauskas atspaudęs tapytą aktą.

Aktą tapėte iš natūros?

Taip. Buvo tokia daili mergelė, 19 metų.

Gal Malinauskas, sulaukęs 70-ies vėl įsimylėjo?

(Juokiasi). Meilė - nėra paprastas dalykas. Jau praėjo mano meilės. Šis paveikslas - tik grožėjimasis jaunu kūnu. Na, bet dirbau su entuziazmu. Panelė - irgi...

Gal dabar pradėsite aktus tapyti?

Kur aš senukas pagausiu panelių. Man jau tinka žodžiai iš tos dainos: "Senų mergų nemyliu, o jaunų nepagaunu"...

Ar todėl parodos pavadinimas "Paskutinis klyksmas"?

Edvardas: nenorėjau, kad paroda būtų labai rimta. Visada gyvenime mėgdavau pasišaipyti iš savęs. Visi tikriausiai iš manęs tikėjosi, jog ant kvietimo, afišos nupiešiu jūrą, gražiai užrašysiu. O iš nutapiau jaunos moters aktą. Juk padariau įspūdį?

Jurgis: Tai reklaminis triukas.

Edvardas: Dariau jį nuoširdžiai. Jūras mano jau visi yra matę, o aktas iš karto patraukia dėmesį. Beje, aš turiu nutapęs daugiau aktų, portretų, tačiau parodoje jų bus tik pora, ekspozicijoje norisi vientisumo.

O rimtai pagalvojus, dabar apvalus jubiliejus. Sulaukti 75-erių - duok Dieve. jei sulauksiu ir dar padarysiu parodą - ant plakato užrašysiu: "Atsiprašau, melavau". 80 metų. Būkim realistai. Jeigu ir sulauksiu neturėsiu jėgų daryti parodą. Dabar aš dar gyvas, nors gyvenimas - jau į pakalnikę, kiek aš besišakočiau.

Štai jam (rodo Jurgį) - visko pradžia. Man 70, jam -30. Per abu 100 metų, visa epocha. Bet sūnus mano pasikuklino. Nors paroda - bendra, jis nesireklamuoja afišose nei kvietimuose.

Jurgis: Nesijaudink, mano darbas parodoje kukliai neatrodys.

Jubiliejinės parodos jums nėra lažas, privaloma ataskaita visuomenei?

Edvardas: Man lažas - apie save parašyti, suskaičiuoti parodas, paveikslų pavadinimus, kurių aš niekada nerašau, nes jūra yra jūra.

Prieš kiekvieną parodą yra jaudulys. Bet kai susirenka draugai, mano publika - jaučiu didelį malonumą.

Be to, tik parodoje pats galiu realiai pamatyti ką padariau per kažkurį laiką. Juk dirbtuvėje galiu vienu metu matyti vos keletą darbų. O dabar bus vien tik mano kūrybos dvi salės.

Aš skaičiavote kada savo paveikslus?

Turiu tradiciją užrašyti paskutinį ir pirmą naujų metų paveikslą. Ateičiai, jei kas nors domėsis, prisimins mane, norės kokį leidinį išleisti.

Tačiau niekada neskaičiavau savo paveikslų. Šitą darbą palieku menotyrininkams. Aš esu didelis tinginys tokiems dalykams.

Jurgi, ką tu eksponuosi šalia klasikinių, beveik muziejinių, tėvo drobių?

Instaliaciją gan lietuviška tema, šiek tiek susijusia su emigracija. Instaliacijos medžiagos metalas, medis, plastikas.

Ką teigiamo ir kritiško galite pasakyti vienas apie kito kūrybą?

Edvardas: tai, kad aš Jurgio kūrybos dar nemačiau, tik pirmus "durnavojimus", kur maišus prikišo kažko...

Jurgis: Tai buvo vienas geresnių mano darbų...

Edvardas: Didžiuojuosi Jurgio skulptūra "Žiedas", kuri puošia parką prie Trinyčių tvenkinio. Tai jau rimtas darbas, su rimta idėja. Jis jau kitos kartos menininkas ir jo užmojai kiti.

Vien kvietimą į parodą drauge darydami tol pykomės, kol aš griežtai nepasakiau, kad čia pirmiausia mano paroda, o ne jo. Dar griežtas žodis veikia, bet ir jis drįsta mane kartais pakritikuoti.

Labai nemėgstu, kai pasako, jog kompozicija paveikslo nekokia ar dar kas nors. Prieštarauju, bet kai išeina dažniausiai pakoreguoju.

Nejaučiate apmaudo, kad sūnus pasirinko skulptūrą, o ne tapybą?

Kur ten su tokiais pečiais su spalvomis terliotis. Jam reikėtų rimtai akmenį tašyti, bet jis vis su tom instaliacijom...

Jurgis: Nereikia čia skeptiškai vertinti. Kiekvienas dailės žanras turi savo užtaisą. O medžiagas aš renkuosi pagal kūrinio idėją. Šiuolaikinės skulptūros gali būti iš bet kokių medžiagų.

Edvardas: Čia tik dabar tokia mada ir tavo kūrybinio kelio tik pradžia, dar blaškaisi. Po kiek laiko galvosi kitaip, kai reikės konkrečiai duonai užsidirbti.

Na, paveikslą, ypač marinistinės tematikos, iš tiesų lengviau parduoti nei skulptūrą. O instaliacijų iš viso niekas neperka...

Jurgis: Daug baisiau, kai idėja kankina ir negali jos realizuoti. O dėl pragyvenimo, dabar yra ir kitų šaltinių - menininkų stipendijos, konkursai projektams ir t.t.

Edvardas: Mane neretai kaltina, jog jokių menų aš nekuriu, tapau pardavimui. Aš nesiginu, taip aš tapau pardavimui, bet sau nenusižengiu. Tapau tai, ką noriu, jeigu žmonėms tai patinka - jie perka. Tikiu, kad viena kitas darbas išliks ir žmonės kada nors prisimins, kad Klaipėdoje gyveno profesionalus marinistas.

Edvardai, jūs turite tris sūnus ir dukrą. Ar kiti vaikai nelinksta prie meno?

Kiti - ne, tik mažiukas mano Povilas, jam dabar 16 metų - taigi esu dar jaunas tėvas (juokiasi) mėgsta piešti. Mokosi piešimo pagrindų pas mano draugą, nes aš jam - ne autoritetas. Padeda tik man drobes ant rėmų užtempti.

Tai tėvas dailininkas nuo kitų tėvų tuo ir skiriasi, kad jo vaikams reikia drobes tempti?

Jurgis: Taip, aš jau savo tūkstantį drobių užtempiau... Daugiau nenoriu.

Jurga PETRONYTĖ