Makabriškas ekspresionizmas ir degtinė Menininkų namuose.

Jauno dailininko Emilio Wėlyvio tapybos darbų parodos atidarymas vasario 22 d. padvelkė naujais vėjais Klaipėdos menininkų namuose.
Pirmąjį jauno menininko kūrybos pristatymą uostamiestyje organizavo jo vadybininkas Darius Vaičekauskas. Bene pirmą kartą prie įėjimo į ekspoziciją ant Menininkų namų sienos atsirado didžiulis paties dailininko tapytas parodos plakatas. Nors dailininkas svečiuojasi uostamiestyje pirmą kartą, į jo parodos atidarymą susirinko pilna salė žmonių, dauguma jaunimas, kurio nesutiksi kitose parodose. Ekspozicijos salėje susirinkusiųjų šurmulį skrodė muzika ir per televizorių transliuojami vaizdo klipai. Po trumpo ekspozicijos pristatymo, susirinkusieji buvo pakviesti apžiūrėti darbus, vaišintis gaiviaisiais ir svaigiaisiais gėrimais, užkąsti raugintų agurkų ir bendrauti su autoriumi.
Daugelį klaipėdiečių intrigavo, W raidė Emilio pavardėje. Netrukus smalsuoliai sužinojo, jog 29-erių metų tapytojas yra gimęs Varėnoje, o jo giminės šaknys lenkiškos. Todėl įgijęs tapybos bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje, dailininkas pratęsė studijas Varšuvos dailės akademijoje, o šiuo metu yra Vilniaus dailės akademijos tapybos magistarantūros II kurso studentas.
E. Wėlyvio parodų sąrašas dar nėra labai ilgas. Nuo 1998 m. dailininkas dalyvavo keturiose grupinėse parodose Vilniuje, Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose. Praeitų metų balandžio mėnesį surengęs pirmąją personalinę parodą sostinės "Arkos" galerijoje E. Wėlyvis sulaukė nemažo menotyrininkų dėmesio.
Dailės kritikas Jonas Valatkevčius apie jaunojo tapytojo kūrybą rašo: "Emilio tapyba sklandžiai įsiterpia į galingą ekspresionistinės tapybos tradiciją savo formaliąja kokybe. Stebėdami paveikslo paviršių rasime sunkų, bet energingą potėpį, laisvai keliaujantį paviršiumi ir kuriantį specifinę faktūrą, prigęsusias spalvas, tik susidūrimo momentu blykstelinčias visa savo gelme, tačiau netampančias vientisa, nepramušama plokštuma.
Į akis krenta radikalus E. Wėlyvio paveikslų tragizmas. Tragiškasis pasaulio motyvas yra plėtojamas visiškai atsisakant jam priešingų emocijų. Kūriniuose nėra nė lašo ramybės ar bent mažiausių gėrio ženklų. Dažnam E. Wėlyvio paveikslui trūksta moralinės įtampos, sunkiai įžvelgiama menininko etinė pozicija. Todėl stebint šiuos paveikslus kyla tuštumos ir visškos desperacijos jausmas, būdingas postindustriniam šiandienos pasauliui".
E. Wėlyvio kūrybos ekspozicijoje menininkų namuose - penki paveikslai. Du iš jų - autoportretai: paprastas ir velniškas. Dviejuose - į gaivališką makabrišką siužetą įsuptos moteriškos figūros. Centrinis parodos darbas - "Pasaulio veidas". Jame E. Wėlyvis vaizduoja grėsmingą minią, į vientisą, neprognozuojamą organizmą susiliejusias deformuotas fizionomijas. Savo nuotaika paveikslas primena E. Munko "Šauksmą". Sukrečia vitališkai iš drobės besiveržiantis totalinis ribinėje situacijoje atsidūrusių žmogystų skausmas, kančia ir neviltis.