"Liusijos dienoraštis", arba Pasaulis katės akimis

Jeigu jūsų vaikas nori augintinio - neabejokite, nupirkite. Galbūt keturkojis taps ne tik geriausiu jo draugu, bet ir įkvėpimo šaltiniu. Taip atsitiko vienai mergaitei Andei Milinytei. Prieš trejus metus į jos namus atkeliavusi katytė Liusija šiandien yra pirmosios Andės knygelės "Liusijos dienoraštis" herojė.

Labai graži ir smagi knygelė įvairaus amžiaus žmogeliukams "Liusijos dienoraštis" netrukus pasirodys uostamiesčio knygynuose. Knygelėje - 12 istorijų iš nepaprastos (kaip ji pati mano) katytės gyvenimo. Jas Liusijos šeimininkė A. Milinytė, klaipėdietė, S. Dacho vidurinės mokyklos
 moksleivė, pradėjo rašyti būdama vienuolikos metų. Šiemet lapkričio 16 d. mergaitė atšventė 14 metų gimtadienį.

Katytės nuotykius linksmais, žaismingais piešiniais iliustravo taip pat klaipėdietė Asta Steigvilaitė-Vainorė. Knygelę išleido "Eglės" leidykla.

"Liusija - draugiška, rami, inteligentiška katė. Kadangi ji nemoka kalbėti - aš užrašiau jos mintis", - sako "Liusijos dienoraščio" autorė A. Milinytė

Rašyti "Liusijos dienoraštį" A. Milinytė pradėjo, kai namuose atsiradusi katytė kiek ūgtelėjo ir pasidarė labai išdykusi. "Aš geriausiai ją suprantu ir pažįstu. Todėl man nebuvo sunku atspėti, ką ji galvoja..." - šypsosi Andė.

Paklausta, kuo katė Liusija yra ypatinga, knygelės autorė nesutriko. "Kiekvienas gyvūnas, kaip ir kiekvienas žmogus, yra ypatingas. Liusija yra inteligentiška, meili ir draugiška - nevengia žmonių, nesibraižo. Kai paimu ją ant rankų, - laižo man veidą, krimsteli į nosį... Ji visiškai neturi piktumo. Bet, kita vertus, ji - labai ori, paslaptinga, žodžiu, nepaprasta. Dabar, kai tėtis pasirūpino, kad mano parašytos istorijos virstų knygute, mes namuose Liusytę vadiname žvaigžde ir kreipiamės į ją "jūs"..." - juokauja A. Milinytė.

Patinka juoktis

Jaunoji rašytoja tvirtino nepatyrusi kūrybinių kančių. "Man patinka rašyti taip, kad skaityti būtų lengva ir linksma. Nemėgstu siaubo istorijų ar dramų. Man patinka juoktis", - aiškina Andė, kuri ir pati labai mėgsta skaityti knygas.

"Kai buvau maža, mama man kiekvieną vakarą skaitydavo pasakas, tautosaką, dainuodavo dainas. Anksti išmokau skaityti, bet iš pradžių nebuvau susižavėjusi knygomis. Kai mama nupirko visą seriją knygų "Merė Popins", aš jų ilgokai nepaliečiau... Tai ji man pasiūlė už kiekvieną perskaitytą puslapį po 20 centų... kad galėčiau nusipirkti saldainių! Labai greitai "atlyginimo" mokėti jau nereikėjo - įnikau skaityti "Harį Poterį", Artūro Konano Doilio, Diuma, kitas knygas... Dabar jau man keista, kai koks žmogus sako, kad visai neskaito knygų: gaila, jis gi labai daug praranda..." - mano A. Milinytė ir prasitaria, kad didžiausia jos svajonė kada nors nuvykti į labai didelę ir labai seną biblioteką, kurioje norint paimti knygą iš viršutinės lentynos reikia lipti kopėtėlėmis...

A. Steigvilaitė-Vainorė tvirtino, kad piešti iliustracijas A. Milinytės sukurtoms istorijoms buvo nesunku, nes autorės kalba labai vaizdinga

Andė turi jaunesnę, 6-erių metų amžiaus, seserį Ertą, kuriai mama taip pat nuolat skaito knygas. "Mama dažnai perka vaikiškas knygas ir sako, kad knygynuose jų tiek daug, o kol išsirenki suprantamą mažam vaikui, - sugaišti daug laiko. Todėl jai ir kilo mintis, kad "Liusijos dienoraštis" galėtų virsti knygele. Tėtis tam pritarė - tapo vadybininku ir tą idėją įgyvendino", - pasakojo Andė.

Anksčiau katytės istorijos buvo spausdintos dienraščio "Vakarų ekspresas" priede "Šeštadienis", vaikams skirtuose "Ekspresiuko" puslapiuose. Pasak A. Milinytės, istorijų apie Liusiją yra daug daugiau, o į knygelę pateko pačios įdomiausios.

Beje, paskutinė "Liusijos dienoraščio" istorija yra apie šunį Grufą. Tai dar vienas Milinių šeimos augintinis, kuris, anot katytės Liusijos, yra "didelis, pavojingas ir gauruotas kaip liūtas".

Liusijos dienoraštyje Grufas žada skaitytojams parašyti savo dienoraštį, o Andė šypteli: "Galbūt jo mintis užrašys mano sesė?.."

"Dar nesuaugau"

Astai Steigvilaitei-Vainorei "Liusijos dienoraštis" taip pat yra debiutas. Eduardo Balsio menų gimnazijoje Dailės skyrių baigusi mergina vėliau pasirinko kitos krypties studijas.

"Norėjau studijuoti grafiką, tačiau išvažiuoti į Vilnių nebuvo galimybių. Todėl baigiau lietuvių filologijos ir režisūros studijas Klaipėdos universitete, dirbu administratore medicinos centre, o piešimas liko hobis. Draugėms, organizuojančioms renginius, piešiu plakatus, kvietimus, atvirukus", - pasakojo Asta.

Jauna dailininkė kukliai prisipažįsta, kad knygelės išleidimas jai didelis ir svarbus įvykis. "Liusijos dienoraštis" atrodo gražiai ir patraukliai", - džiaugiasi rezultatu pokalbininkė.

A. Steigvilaitės-Vainorės piešiniai piešti spalvotais pieštukais ir markeriu. Jie - labai vaikiški, šilti, knygelės personažai - animuoti ir sužmoginti. "Toks jau mano stilius. Tikriausiai todėl, kad pati esu dar nesuaugusi", - šypteli 25-erių mergina.

Jurga PETRONYTĖ