Kūrėjams neįdomus gėris, juos įkvepia blogis

- Kodėl kilo idėja savo filmui pasirinkti herojų - žmogų su sodria kriminaline praeitimi, tituluotą mafijos tėvu? Teigiami veikėjai - neįkvepia? - „Vakaro žinios“ paklausė režisieriaus M.Sargsyano.

- Mano filmas ir V.Antonovo biografija neturi nieko bendro. Kalbu apie kontrastą, koks jis buvo iki šiandien, ir ką jis turi šiandien - tik tiek jo biografija veikia. Mane domino faktas, kad jis senas, su tam tikra praeitimi ir šiandien nusprendė turėti gausią šeimą, tokio amžiaus dar naujagimį turi. Tas labiausiai mane domino. Į filmą buvo atėję daug žiūrovų, kurie buvo nusiteikę skeptiškai, turint omenyje, kad filmo herojus - nusikaltėlis, bet po filmo jų nusiteikimas pasikeitė. Noriu akcentuoti, kad jokio tikslo idealizuoti šio žmogaus kaip nusikaltėlio aš neturėjau. Jo vietoje galėjo atsidurti bet kas kitas, kad ir traktorininkas.

- Ar pagrindinio jūsų filmo veikėjo gausios šeimos rekordo siekimas yra normalu? Tai sektinas pavyzdys žiūrovams?

- Šis žmogus išgyvena konfliktą, nesusitaiko su senatve, su likimu. Aš aštuonerius metus gyvenau Šiauliuose, Antonovą matydavau tarp visų banditų, bet kaip herojus jis manęs nedomino iki to laiko, kol nesužinojau apie jo šiandieną.

- Kuo Antonovo šeima jus sudomino?

- Ši šeima man įdomi buvo tuo, kad aš, būdamas tarp jų, vienu metu juos mylėjau ir nekenčiau. Ilgą laiką užduodavau sau klausimus: kas ta šeima, kaip reikia ją vertinti, kas apskritai vyksta? Ar laimingi tie vaikai, ar nelaimingi?

- Ar vaikai laimingi? Juk filme matyti skurdi realybė, vaikai parodyti miegantys šiaudų prikrautuose garduose.

- Filme itin atskleista tai, kad vaikai ten yra laimingi. Kai matai vaizdus, manai, kad turėtų būti kitaip. Beje, vienas iš svarbiausių klausimų man buvo tas, kodėl Antonovas apskritai kuria šeimą, kas šeimai iš jo ir jam iš šeimos? Mano manymu, šis žmogus sukūrė savo gyvybės šaltinį, ir aš orientuojuosi į egzistencinius dalykus. Mano filme Antonovo kriminalinės veiklos nėra, yra tik nedideli akcentai, kad žiūrovas labiau įsigilintų į filmą.

- Kokio amžiaus žmonėms skirtas jūsų filmas?

- Bet kas gali žiūrėti, tik vaikams, kurie tiki Kalėdų Seneliu, nerekomenduoju. Mat filme atskleista, kad Kalėdų Senelis gali būti paprastas žmogus. Yra scena, kur Antonovas persirengia juo ir aplanko savo vaikus. Kitame epizode jis nusirengia Kalėdų Senelio drabužius ir paaiškėja, kas yra kas. Net Antonovų šeimoje patys mažiausi vaikai neis žiūrėti filmo vien dėl mano minėtos priežasties. Galbūt aš jiems asmeniškai parodysiu filmą iškirpęs tą sceną, kad nesugadinčiau jų požiūrio į pasaulį.

Vytautas RUBAVIČIUS, Publicistas, kultūros kritikas:

Ankstesnė dokumentikos gamyba buvo labai prižiūrima, ji buvo ideologijos atspindys - koks stiprus tarybinis žmogus, kaip jis įveikia visas kliūtis, koks puikus tarybinis gyvenimas. Tai buvo kaip priešprieša supuvusiam Vakarų pasauliui. Būdavo kalbama ir rodoma apie neišvengiamai žlugsiantį kapitalistinį Vakarų pasaulį.

Buvo labai aiškiai nustatytos kryptys, kaip, ką ir kas turi būti įteigta žiūrovui. Kita vertus, didelė dokumentikos dalis turėdavo aptarnauti partijos suvažiavimų nutarimus ir jų įgyvendinimą.

Dabartinė dokumentika, akivaizdu, neturi jokių ideologinių gairių, ji yra nepaprastai įvairi. Pastarasis mano matytas filmas atkuria 2008 metais prasidėjusios Vakarų finansinės krizės epicentrą. Tai yra labai įdomu. Vakarų pasaulyje yra daug tiriamosios dokumentikos, tačiau pas mus ji yra sunykusi. Juk mūsų valdininkija nori, kad pas mus apskritai būtų kuo mažiau tiriama. Kūrėjo pagrindinė pozicija - žmogaus egzistencija visuomenėje.

Veronika Povilionienė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė:

Sakysime, televizijos dokumentika, kiek apie Henriką Daktarą kalbėta, ištisai su frazėmis „autoritetas“, „iš kriminalinio pasaulio“ ir panašiai. Jei žmogus yra rodomas, vadinasi, jis turi būti vertas to rodymo. Tačiau kažkodėl pas mus vertybės yra supainiotos, reikėtų rodyti žmones, kurie iš tikrųjų to verti.

Juk ir kaimuose, ir miestuose yra puikių jaunų ir senesnių, ir visai senų žmonių, kurie verti didžiulės pagarbos ir dėmesio. Ir tai visai nesudėtinga parodyti. Tada daugiau būtų ir teigiamos auros, daugiau gerumo. Šiandien susidaro toks įspūdis, kad Lietuvoje tik nusikaltėliai ir gyvena.

Dar klausimas - ar sudaroma paskata, kad žmonės nors kiek domėtųsi gražiais, tauriais dalykais? Anksčiau žmonės kalbėjo ne tik apie ekonomiką ir pinigus, bet ir apie moralę. Vežė žmones į Sibirą, tai jie neėmė šiltų apklotų ir lašinių, o knygas, vėliavas ir saują Tėvynės žemės, o dabar apsidairykite, kas darosi ir kas mums tapo svarbu.

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"