Kuo dar nustebins Eglė Mikulionytė?

Tačiau kai Eglę pamatai scenoje, atliekančią tragišką ar komišką vaidmenį, suvoki, kad tokių brandžių ir talentingų artisčių Lietuvoje labai nedaug. Su Egle kalbėjomės Kauno nacionalinio dramos teatro grimo kambaryje, prieš pat spektaklį „Balta drobulė“, kurį režisavo Jonas Jurašas, o scenai pagal žinomą Antano Škėmos kūrinį pritaikė Aušra Marija Jurašienė. Ji, kaip ir paprastai prieš spektaklį, atėjo į teatrą prieš kelias valandas, kad susikauptų, dar kartą „prisipratintų“ vaidmenį. O dar ji spėja ir su kirpėja ar grimuotoja išgerti puodelį kavos. Šis teatras, kuriame rodomi brandžiausi J.Jurašo spektakliai, o pagrindinius moterų vaidmenis atlieka E.Mikulionytė, pritraukia pilnutėles žiūrovų sales. Eglė dažnai važinėja į sostinę, čia vaidina keliuose spektakliuose. Aktorė juokiasi ir sako: „Aš esu nuolat kelyje tarp Kauno ir Vilniaus, ir tai man patinka“.

- Kauno nacionalinis dramos teatras jums tikriausiai jau tapo savas ir pagrindinis, nes čia pastaraisiais metais ir esate sukūrusi įsimintiniausius vaidmenis spektakliuose „Dvejonė“, „Antigonė Sibire“, „Apsivalymas“, „Balta drobulė“. Ir visi jie statyti režisieriaus Jono Jurašo. Tas jūsų bendradarbiavimas - ryškus teatro istorijos puslapis.

- Savo teatrinę egzistenciją šiaip jau esu linkusi vertinti ne scenos buvimo vieta, o darbais. Pastaruosius kelerius metus mane tarsi užgriuvo puikių darbų lietus. Mano antrasis atgimimas po tam tikros pertraukos prasidėjo ne šioje Kauno scenoje, o Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame būtent J.Jurašas, jeigu kas pamena, buvo pastatęs operą „Orfėjas ir Euridikė“. Man teko šokti (ne dainuoti) pagrindinės herojės antrininkę. Tuomet, beje, nesveikavau, skaudėjo sąnarius - tikriausiai aktyvaus sportavimo padarinys, kai šokau breiką ir net buvau tapusi čempione. Buvau pašėlusi. (Juokiasi.) Bet kai man pasiūlė šokti baletą, kelias savaites vaikščiojau pas gerus gydytojus, ir mane pastatė ant kojų. Opera repertuare išsilaikė neilgai, man suteikė daug malonių akimirkų ir džiaugsmo pabūti toje didelėje scenoje su puikiais solistais. Tai buvo sielos atgaiva, kurios nepamiršiu. Tada ir prasidėjo darbai, darbai... Taip ir važinėju Vilnius-Kaunas, Kaunas-Vilnius.

- Tikriausiai jums smagu, kad reikšmingiausi ir aktualiausi darbai vis dėlto yra jūsų gimtojo Kauno scenoje?

- Taip, Kaunas man labai mielas, nes jame gimiau, o vaikystėje buvau teatro vaikas. Tiesa, ne šio - dramos, o Kauno muzikinio teatro, nes ten dirbo mano abu tėvai: tėtis - žinomas dirigentas ir kompozitorius Juozas Indra, o mama - smuikininkė Aldona Baltrūnienė. Vaidinau ir Kauno pantomimoje, kuriai vadovavo Kęstutis Adomaitis. O štai šiame teatre sukūriau labai įdomių vaidmenų: „Sibiro Antigonėje“, kurioje buvo akivaizdžios ir skaudžios antikos herojų sąsajos su Sibiru. Paskui buvo jaudinantis ir tragiškas vaidmuo estų rašytojos Sofi Oksanen pjesėje „Apsivalymas“ apie pokario metą, kai žmogus, norėdamas išlikti, parduodavo savo artimą, o vėliau bandydavo tai užmiršti. Bet sąžinės juk negali nuplauti šalto vandens pliūpsniu iš kibiro, kaip kad daro mano herojė. Labai laiku scenoje įkūnyta ir A.Škėmos „Balta drobulė“, nes tautą vėl krečia skaudi pažeistos dvasios žmonių emigracijos tema.

- Dar neseniai tapote ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dėstytoja. Padedate rengti dramos teatrams pamainą. Kokia ji?

- Aš būsimiesiems aktoriams stengiuosi įdiegti judesio ir baleto įgūdžių, nes scenoje būtina tobulai valdyti kūną. Tai praverčia ir man pačiai, nes prisimenu kvėpavimo pratimus, tai, ką man davė baleto pamokos. Juk gimiau muzikalioje šeimoje. Tėvelis labai norėjo, kad būčiau balerina, o mama - kad tapčiau pianiste ar smuikininke. Todėl pirmiausia buvo muzika, mokiausi Juozo Naujalio muzikos mokykloje. O jaunimas šiandien gabus, sumanus, tačiau ne visada ir ne viskam jautrus.

- Ką jums duoda, o gal atima jūsų vaidinami personažai?

- Teatras tuo ir įdomus, kad atiduodamas save vaidmeniui iš jo taip pat daug gauni. Man labai pasisekė, kad esu iš tų, sakykim, brandesnio amžiaus aktorių, kurios turi gerų vaidmenų. Moterims teatre žymiai sunkiau negu vyrams, nes jiems vaidmenų pakanka ir perkopus vidurvasarį. Suvokti daug dalykų, susikaupti, prisitaikyti prie scenos partnerių ir pačiai apsivalyti man padeda ne tik vaidmenys, bet ir budizmas, joga, meditacija.

- Kaip jums pavyksta atsikratyti tik ką suvaidinto psichologiškai sudėtingo vaidmens?

- Po spektaklio dažniausiai norisi pabūti vienai. Tad sėdu į savo mašinytę ir važiuoju, važiuoju. Važiuodama dar kartą pereinu visas praėjusio spektaklio grandis, permąstau, kokios buvo spragos, kad ta ar kita scena nelabai pavyko. Tarsi persuku savyje kino juostą, kad kitą sykį galėčiau kažką pataisyti. O vairavimas ramina, kartais pasitaiko, kad nusuku visai kitur, negu reikia. Jeigu tai būna Kaune, tai mama, kuri manęs laukia savo namuose Šančiuose, priekaištauja: „Eglute, kur tu taip ilgai važinėjai?“ Bet ji mane labai gerai supranta.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“