Kultūros eksportas - ir iš Klaipėdos

Pabendrauti su uostamiesčio menininkais R. Valiukonytė, užsiimanti Lietuvos kultūros reprezentacija Austrijoje ir Kroatijoje, užsuko savo atostogų Nidoje metu.

"Tenka pripažinti, kad Vilnius ir Kaunas visąlaik yra dėmesio centre, o Klaipėda vien dėl savo geografinių ypatybių lieka atokiau, - nuogąstavo pokalbininkė. - Kultūros atašė pareigas einu jau antruosius metus, o iki šiol neturėjau galimybės apsilankyti pajūryje, todėl dabar tai buvo mano tikslas numeris vienas."

"Kultūrpolyje", Parodų rūmuose, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje, Koncertų salėje, viešosios įstaigos "T.E.M.A" menininkų rezidencija tapusioje "fanierkėje", "Švyturio menų doke", Memelio teatre apsilankiusi viešnia, spėjusi pabendrauti ir su organizacijoms nepriklausančiais kūrybininkais bei Klaipėdos savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Goda Giedraityte, sakė, kad jai į akis krito uostamiesčio gyvybingumas bei pulsuojanti energija.

Tuo metu, miestelėnų akimis žiūrint, Klaipėdai trūksta dinamikos, nuoseklaus kultūros pajėgų bei publikos aktyvumo, kurie verstų miestą šurmuliuoti ištisus metus. O gal tai, kaip ir kitos kultūros problemos, nėra vien uostamiesčio rūpesčiai?

Yra nuomonė, kad krizė tapo postūmiu alternatyviems dalykams. Aš jai pritarčiau. Vargu ar neįvykus krizei menininkai būtų susibūrę "fanierkėje"... Užtikrintas ėjimas į finansinę gerovę man nelabai patiko, nes jo metu pradėjo formuotis neva elitinis kultūrinis judėjimas, virstantis išsipūtusiu snobizmo burbulu.

Objektyviai vertinti Klaipėdos situaciją man būtų sudėtinga - reikėtų paragauti kasdienio kultūrinio gyvenimo. Bet miesto įvaizdis, mano akimis, visada buvo kunkuliuojantis energija. Kalbant apie kultūros bėdas, iš esmės jos panašios daugelyje šalių. Štai, pavyzdžiui, Kroatijoje, Zagrebe, kultūros žmonės taip pat nesėdi vietoje, bet prabilus apie finansavimą ir politikų požiūrį visi keiksnoja biurokratizmą. Nepaisant to, matau, kad daug kas spjauna į formalumus ir nusprendžia veikti savarankiškai. Kitas šio proceso etapas - kai prie ryžtingų menininkų, kurių veiklos rezultatai ima traukti kitus žmones, pradeda gretintis ir ne meno struktūrų atstovai.

Kalbant apie vertinimus, manau, kiekvienas miestelėnas į savo miestą žvelgia kur kas kritiškiau nei svečias. Man susidarė įspūdis, kad Klaipėdoje vyksta daugiau renginių ir procesų, negu žmonės žino ir domisi. Taip, dauguma pripratę prie kelio iš darbo į namus, bet nemanau, kad tai unikali uostamiesčio problema.

Kaip išugdyti kultūringą miesto publiką, kuri būtų atvira naujovėms ir atidi kultūrinio gyvenimo pulsui?

Tai geras klausimas - tikriausiai šia tema būtų galima apsiginti daktaro laipsnį, o atsakymo vis tiek nerastume... Čia būtinas sutelktumas, kultūrininkų bendradarbiavimas su žiniasklaida, politikais ir t. t. Žinoma, idealu ugdyti tokias asmenybes nuo mokyklos suolo, bet ką daryti, tarkime, su pensinio amžiaus žmonėmis?.. Manau, kad šioje srityje praverstų įvairios populiarinimo akcijos, žaidimo formos metodai.

Publikos sudėties požiūriu tarp įvairių šalių yra skirtumų: pirmąsyk nuvykusi į Vieną ir nuėjusi į koncertą susivokiau sėdinti tarp daug vyresnių už save žmonių. Tą patį pastebėjo svečiai iš Lietuvos, parodos atidarymo metu manęs patyliukais teiravęsi, ar Vienoje į tokio pobūdžio renginius visuomet renkasi brandi publika? Tuo metu Lietuvoje situacija atvirkštinė. Nuėjęs į renginį visur matai vien jaunus veidus... Pamenu, būdama 25-erių dalyvavau Jono Meko kūrybai skirtame renginyje Vilniuje ir pasijutau vyriausia studentiško amžiaus publikos šurmulyje, - juokiasi. - Tikiuosi, kad keičiantis kartoms ydinga vyresnių žmonių nuostata, neva "esu senas ir man nieko nebereikia", bus išgyvendinta, o išlaidos kultūriniams poreikiams taps įprasta namų biudžeto dalimi.

Kokios lietuviškos kultūros sistemos ypatybės jums užkliūva kasdieniame darbe?

Lietuvos problema yra ryški kultūros centralizacija - viskas "sueina" į Vilnių, o regionai jo fone atrodo silpnesni. Tad kultūros eksportas, kuris ir yra mano darbas, tampa problemiškas, nes viskas bazuojasi centre. Tiesa, šiuo požiūriu Klaipėda neturi kuo skųstis - čia yra uostas, geri ryšiai su Skandinavija bei Vokietija, todėl galima burnoti nebent dėl to, kad ne visos šios galimybės yra išnaudojamos. Be to, Klaipėda, žvelgiant svečių akimis, turi ir turės savaiminę trauką vien dėl jūros.

---

Jeigu šiuos pranašumus "įrėmintų" efektyvi kultūros politika, būtų idealu. Tam reikia, kad politikai suvoktų, jog kultūra - vienas esminių traukos sektorių, atveriantis daugybę įvairių galimybių kitoms gyvenimo sritims. Pavyzdžiui, nekalbant apie projekto "Vilnius - Europos kultūros sostinė" įgyvendinimo istoriją, pati jo koncepcija man labai patiko, ypač - "žmonės - žmonėms" tipo socialiniai projektai, įtraukę įvairias visuomenės grupes, neįgaliuosius, įsukę į kultūrinį gyvenimą tuos, kurie iki tol nebuvo jo dalyviai.

Kokius teigiamus kultūros veiklos modelių aspektus pastebėjote dirbdama Austrijoje?

Austrijoje kitokia regionų administracinė struktūra - ją sudaro federacinės žemės, todėl kitaip sprendžiami ir finansavimo klausimai. Centralizavimosi tendencija pastebima ir ten, tačiau ji ne tokia ryški. Skirtingai negu Lietuvoje, austrai labai vertina kultūrinį sektorių, jame dirbančių vadovų atlyginimai gana aukšti.

Didžiųjų renginių ir kultūros įstaigų vadovai dažniausiai yra lojalūs kuriai nors politinei partijai. Viena vertus, kultūros politizavimas neatrodo labai teigiamas dalykas, kita vertus, tai turi ir pranašumų. Tarkime, per parodos atidarymą žodį taria mažiausiai trys vietos politikai. Žinoma, jiems tai yra savireklama, tačiau jų dalyvavimas savo ruožtu suteikia svorio kultūrai. Politika reprezentuoja save, bet kultūra žengia savo keliu...

Kas apsunkina lietuviškos kultūros eksportą į užsienį?

Esu tikra, kad nemažai mūsų kolektyvų turėtų ką pasiūlyti užsienio publikai, tačiau dažniausia problema kita - būdami menkai žinomi, užsienio kuratorių akimis žvelgiant, patenkame į rizikos zoną, nes jie negali būti tikri dėl projekto pasisekimo. Todėl vargu ar galima tikėtis, kad kas nors ateis ir paprašys tavęs atvažiuoti ir pasirodyti. Tad iš Lietuvos pusės reikalinga parama kelionėms - geriems dalykams tokio postūmio visiškai pakanka. Toliau jau projektas pradeda reklamuoti pats save.

Pavyzdžiui, šį mėnesį Austrijos miestelyje Neusiedl am See vykęs Psilikono teatro pasirodymas sulaukė anšlago. Tomo Dobrovolskio ir Auksės Petrulienės audiovizualinį pasirodymą pastebėjo ir kūrėjus į savo šalį pasikvietė patys austrų kuratoriai, viešėję festivalyje Birštone. Niekas nemėgsta, kai jiems įkyriai kažkas peršama. Kultūros vadybininkai nori atrasti arba jaustis atradę ką nors įdomaus patys. Mūsų reikalas būtų ir sudaryti sąlygas jiems pasižvalgyti po mūsų krašto kultūros kalves.

Kaip vertinate interneto galimybes? Pavyzdžiui, savita dainų kūrėja ir atlikėja Alina Orlova jo dėka iš gimtojo Visagino persikėlė į Vilniaus, o vėliau - ir į Paryžiaus bei Sankt Peterburgo koncertų sales. Ką manote apie popkultūros bei jos paribyje esančių projektų eksporto galimybes?

Aišku viena - naudotis interneto suteikiamomis galimybėmis turi visi, nepriklausomai nuo žanro. Beje, stebėdama šių metų tarptautinio "Eurovizijos" dainų konkurso aistras, maniau, kad "InCulto" tikrai išplėš pergalę, nes informacijos sklaidos požiūriu jų dalyvavimas šiame renginyje buvo parengtas puikiai! Kitas dalykas, kad mūsų popkultūra kol kas neturi geros mokyklos ir tradicijos, kuria galėtume užkariauti kitų šalių simpatijas. Tačiau dėl elektroninės, eksperimentinės, džiazo, šiuolaikinės akademinės muzikos - čia visi koziriai mūsų rankose. Beje, nors Kultūros ministerija remia tai, kas vadinama profesionaliuoju menu, o popkultūros reiškiniai į šią sąvoką nepatenka, didelį darbą atlieka Muzikos informacijos centras, leidžiantis ir platinantis kruopščiai sudarytus lietuviškos muzikos rinkinius, kuriuose yra vietos ne tik oficialiojo meno atstovų darbams. Šioje srityje, manau, esame gerame kelyje, nes tokias galimybes turi toli gražu ne kiekviena šalis.

Kaip pradėjote dirbti kultūros vadybos srityje?

Studijuodama vokiečių kalbos filologiją ir literatūrą Kaune nuolat sulaukdavau klausimo: "Ar būsi mokytoja?" "Ne, tikrai noriu kažko kitko", - mintyse atsakydavau. Natūraliai susiklostė, kad laimėjusi kelias stipendijas tęsiau studijas užsienyje, vėliau tokiu pat būdu stažavausi kultūros vadybos srityje Vokietijoje. Taigi visą laiką ėjau ta pačia linkme ir galiu pasidžiaugti sėkmingais sutapimais. Praktiškai nesijaučiu dirbanti, nes ši veikla man - tikras malonumas ir nenuobodi rutina.

Kokiais šiemet nuveiktais savo darbais labiausiai džiaugiatės? Ar jūsų kuruojamuose kraštuose vieši klaipėdiečiai menininkai?

Labai nudžiugino teatro laboratorijos "Atviras ratas" gastrolės ir tolesnis bendradarbiavimas su Vienos jaunosios publikos teatru "Dschungel Wien". Šis teatras - aukšto lygio ir turi finansinio potencialo, o jo režisierius ir direktorius Stephan Rabl - autoritetingas šalies kultūros veikėjas. Klaipėdiečiai taip pat neatsilieka - pavasarį choreografė Agnija Šeiko dalyvavo šiuolaikinio Lietuvos šokio pristatyme Grace, jos sukurtas pastatymas, kuriame dalyvavo neprofesionalūs šokėjai, buvo vienas sėkmingiausių visame projekte. Gegužę Zagrebe vykusiame alternatyviojo teatro festivalyje FAKI XIII savo spektaklį "Kiaurai" pristatė klaipėdietis teatro avangardistas Benas Šarka. Šiemet minimas Zalcburgo miesto ir Lietuvos draugystės 40-metis, šia proga Austrijoje viešės Žvejų rūmų tautinių šokių ir dainų ansamblio "Žilvinas" vokalinė grupė. Manau, kad tai - tik pradžia, nes Klaipėda man atrodo tikrai stiprios ir vis stiprėjančios kultūros miestas, pajėgus nuveikti daug.