Kudirkos klėtelei gresia derybos

Tiems, kurie piktinasi, kad klėtelę perkeliant būtų suklastota istorija, reikėtų žinoti, kad istorija jau šiek tiek suklastota. Prieš 50 metų, kuriant muziejų Paežeriuose, V.Kudirkos tėviškėje, buvo teigiama, kad jis čia gimė. Kaip vėliau paaiškėjo, garsiojo varpininko gimtinė yra kitoje ežero pusėje. Dabar ten laukai be jokio ženklo. Su dabartine sodyba Paežeriuose V.Kudirką sieja jaunystė, studijų metai ir kitos šeimos, kuriai sodyba buvo vėliau parduota, istorija.

Klėtelė be eksponatų

Klėtelei per jos beveik 150 metų istoriją teko ne geriausia, bet ir ne blogiausia lemtis. Per karus ir sumaištis iš tvarkingos V.Kudirkos žingsnius menančios sodybos liko tik klėtelė. Klėtelė mena ir kitus savininkus. XIX ir XX a. sandūroje Kudirkų palikuonys sodybą su visa žeme, 37 hektarais, pardavė ūkininkui Pranui Kuncaičiui.

Kaip teigia vietos gyventojai, kad sodyboje išlikusi klėtelė mena V.Kudirką, niekas niekada neabejojo. Ilgą laiką klėtelė buvo grūdų sandėlis ir tik po 1963 m. entuziastų dėka čia pradėtas kurti muziejus. Jame tilpo visa Paežerių istorija, etnografija, daug vietos skirta iš šio krašto kilusiems garsiems lietuviams. Pats didžiausiais turtas - istorijos fanatiko, mokytojo Stasio Ankevičiaus atsitiktinai surastas V.Kudirkos smuikas.

V.Kudirkos klėtelės Paežerių kaime teisėta savininke po šeimyninių ginčų ne per seniausiai tapusi marijampolietė architektė Alvyra Taujinskienė klėtelę lanko, kiek leidžia jėgos, ja rūpinasi. Praėjusiais metais moteris perdengė stogą, patobulino jo konstrukciją, kad nuo stogo tekantis lietaus vanduo negadintų klėtelės rąstų.

Ekskursijoms prie klėtelės niekas nedraudžia atvažiuoti ir pinigų neprašo. Iš anksto susitarus su Marijampolėje gyvenančia klėtelės savininke (arba su Vilkaviškio krašto muziejumi) galima užsukti į klėtelės vidų. Klėtelėje, be kelių tuščių stendų, nieko nėra. Jeigu ir būtų, nėra šviesos, kažkada dėl skolų atjungta elektra vis dar neprijungta. Visi eksponatai, seniau traukę lankytojus, iškeliavo į Nacionalinį muziejų, kai ką perėmė saugoti Vilkaviškio krašto muziejus. Vilkaviškiečiams atiteko ir didžiausias turtas - V.Kudirkos smuikas. Norint smuiką perkelti į kitą vietą, leidimo tektų prašyti Vilkaviškio savivaldybės tarybos.

Parduoti klėtelės neketina

Klausimas, kodėl buvo leista privatizuoti istorinį objektą, V.Kudirkos klėtelę, ilgai buvo ginčų objektu. Tuomet nesantaikos dėl palikimo dar nesuskaldyta Kuncaičių šeima tikėjosi tęsti muziejininkystės veiklą, Vilkaviškio krašto muziejus vienai seserų net buvo suteikęs tokius įgaliojimus. Galiausiai viskas nutrūko.

Per teismus su giminėmis klėtelę prisiteisusi A.Taujinskienė yra bent tas žmogus, kuris nori su muziejininkais kalbėtis. A.Taujinskienė sutinka, kad klėtelę reikia saugoti, kad ji priklauso istorijai, bet kaip visa tai suderinti, moteris nežino.

„Praėjusiais metais pasirašiau penkerių metų panaudos sutartį su Vilkaviškio krašto muziejumi. Galbūt sutartį pratęsime dar penkeriems metams. Sutinku, kad klėtelę reikia prižiūrėti ir padaryti žmonėms prieinamą“, - kalbėjo pensininkė.

Yra jau ir gelbėtinų dalykų, labiausiai - prieklėtis. Klėtelei nėra jokios apsaugos. Ji stovi tame pačiame kieme kaip ir kitai paveldėtojai atitekęs gyvenamasis namas, bet prižiūrėti istorinę vertybę giminaitė nėra įsipareigojusi. A.Taujinskienė tvirtino, kad jai tikrai ne tas pats, kas bus su klėtele, bet ji neįsivaizduojanti, kam reikėtų klėtelę kur nors nukelti. „Aš jos net neketinu parduoti“, - tvirtino moteris. Marijampolietė neslėpė, kad užjūryje gyvenantis jos vienintelis sūnus turi ambicijų ateityje atpirkti iš giminaičių visą sodybą, tada viskas būsią vienose rankose.

Vertybę išgelbėtų perkėlimas

„Atsitiko taip, kaip atsitiko, kad ta klėtelė yra privačioje sodyboje. Kiek žinau, ten yra visokiausių problemų ir bijau, kad klėtelė privačiose valdose sunyks. Ji ir dabar nėra paties geriausio vaizdo. Prieš karą ji šiek tiek buvo perstatyta. Galbūt kai kas pakeista ir vėliau. Galvojame, kad klėtelė galėtų būti nuvežta į Kudirkos Naumiestį, atkurta jos pirmykštė išvaizda ir pastatyta pievelėje prie muziejaus. Jeigu valstybė įgytų tą klėtelę, nematau bėdos, ar ji bus viename rajone, ar kitame. Paežeriuose galėtų būti paminklinis akmuo ir pakaktų. Ta klėtelė toje sodyboje buvo vertybė, kol buvo gyvas mokytojas Stasys Ankevičius. Mokytojas buvo tokia legenda, tai tada buvo ir klėtelė. Paminklinio akmens pastatymas gimtinėje vietoj klėtelės būtų racionaliausias atvejis. Kaip mes kalbėtume ir kitus kaltintume, reikia galvoti, kad pinigų kultūrai niekada neatsiras labai daug. Turi būti priežiūra, apsauga ir racionaliai pinigai skaičiuojami. Man atrodo, kad logikos dėl galimo klėtelės perkėlimo yra. Bijau per daug pasakyti, nes nesinori ką nors užgauti“, - sakė Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.

Pasak muziejininkės, gaila, kad tie, kam klėtelė iki 1992 m. priklausė, leido ją privatizuoti. „Nebeieškant kaltų, reikėtų žiūrėti, kaip viską išspręsti, kad ši vertybė būtų išsaugota Lietuvai. Jau labai daug metų dirbu ir matau, kad tokios pavienės žymių žmonių tėviškės yra pasmerktos sunykti“, - nerimauja muziejininkė.

Pasak B.Kulnytės, pastaruoju metu rengiamasi muziejų rekonstruoti, į jį perkelti parengtą knygnešių ir šio miestelio istorijos ekspoziciją. Visa tai ir klėtelės perkėlimas galėtų būti įgyvendinta iki valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo.

Istorija yra ten, kur yra

Kitaip mąsto Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas. Anot jo, istorinis objektas gali funkcionuoti tik toje aplinkoje, kur jis buvo sukurtas. Perkėlus klėtelę kitur istorija būtų pakeista. Tačiau muziejininkas sutinka, kad tokia klėtelė, kokia yra dabar, muziejinei veiklai nėra tinkama. Taigi, ji yra tik pastatas, kurį kartkartėmis reikia tvarkyti ir profesionaliai prižiūrėti. „Drėgna, šalta, todėl geriausius eksponatus ir dokumentus teko perkelti. Galbūt vėliau juos kokiu nors būdu kopijuosime ir vėl atgal sugrąžinsime?“ - sakė A.Žilinskas. Anot muziejininko, muziejus su savininke sutaria, čia pamažu kuriamos tradicijos. Jau dvejus metus prie klėtelės Valstybės dieną giedama „Tautiška giesmė“.

Problemų yra daugiau

Buvęs ilgametis Kudirkos Naumiesčio seniūnas Vincas Puida girdėjęs kalbas apie galimą klėtelės perkėlimą į Kudirkos Naumiestį. Dėl Kudirkos Naumiesčio reikalų nuolat išgyvenantis V.Puida mano, kad perkėlimo klausimą reikia labai gerai išsiaiškinti ir atsakyti, ką tai duotų ar nuo ko apsaugotų. Buvusio seniūno manymu, kalbėtis reikia ne emocijomis, aiškintis turi specialistai, istorikai. „Pirmiausia, ką reikia sutvarkyti greičiau, nei svarstyti dėl klėtelės, reikia gelbėti V.Kudirkos paminklą miestelio aikštėje. Kas dveji treji metai jam tvarkyti sukišama 50-60 tūkst. ir jokios naudos. Paminklas vis tiek yra, keičiasi dėl atmosferos poveikio. Racionaliausia būtų paminklą apdengti gaubtu“, - svarstė V.Puida. Anot jo, nugriauti prieš 80 metų Vinco Grybo sukurtą paminklą ir vietoj jo pastatyti kitą negalima, nes paminklas jau pats esąs istorija, prieš jį nublanksta vėliau sukurti.