Kodėl meilės vaisiai kartūs

Ezoteriko požiūriu

"Jei bendrauji su žmogum tikėdamasis, jog kažką iš jo gausi, - vaisius bus kartus. Tas pats su kūniškąja meile - jei joje nėra dieviškumo, ji praeis. Kaip ir gyvenimas - atėjo ir praėjo, nieko iš jo nelauk", - kalba ezoterikas Vytautas Tamkevičius, daugelį metų padedąs žmonėms suvokti žmogaus, kaip dvasios, esmę, jos paskirtį žemėje, regįs mūsų aurų švytėjimą. Įgimtas ir įgytas žinias ezoterikas sako patikrinęs bei perėjimo anapus paslaptis sužinojęs per klinikinės mirties potyrius.

Kalbėjomės su juo apie plintančią maniją ieškoti draugų internetu, apie meilę, teikiančią skausmą, apie nesibaigiantį mirčių ir atgimimų ciklą, į kurį neva esame įsukti pagal karmos dėsnius.

Daugelis tėvų skundžiasi, kad paaugliai tarsi priaugę prie kompiuterio, priklausomi nuo internetinių pokalbių. Maža to - ir suaugę vieniši žmonės pasiduoda iliuzijoms ir įsimyli virtualioje erdvėje. Kaip ezoterikai vertina šį reiškinį?

Internetu susipažįstama paprastai siekiant patenkinti tam tikrus savo asmeninius poreikius - vieni tikisi susipažinti su užsieniečiu, kad turėtų kur užsienyje apsistoti, kiti nori sėkmingai ištekėti ar vesti ir pan. Tokios draugystės, paremtos išskaičiavimu: "ko nors iš to ryšio išlošti", yra laikinas, išorinis dalykas. Net jei pavyksta susituokti - šis ryšys pasmerktas žlugti, nes prasidėjo nuo žemiškų poreikių, seksualinės traukos, noro ne mylėti, o mylėtis.

Žmogus įbrido į žemiškų fiziologinių troškimų liūną, nori prašliaužti per tą purvą, o sulaukia kančios, nes prisiriša. Kai išsikankina - prašo gelbėti. Iš karto to nepadarysi, jei giliai yra įbridęs.

Bet nesmerkiu ieškančiųjų. Jei žmogus nori šito kartaus patyrimo - turi jį gauti. Jei šis poreikis nebus patenkintas, jis apie tai vis galvos ir galvos, ir prisimins, kad nepatenkino, net senatvėje.

Tas, kuris tai perėjęs, žino, kad tikrosios meilės internete ieškoti nereikia. Ten jos nėra.

Tad kur ieškoti meilės?

Meilės reikia ieškoti savyje, brandinti, ir tavo širdies magnetas pritrauks tokį, apie kurį mąstai, tokį, kokio nori, kokio esi vertas. Ir lietuviai sako: toks tokį pažino, ant alaus pavadino. Kokio ieškai, tokį randi. Tik kad ne visąlaik pasiseka tą aukštesniąją meilę pažinti.

O jei sieki tik geismą patenkinti - tai ieškai išorėje, ieškai patrauklios formos. Surasi tą formą, patenkinsi geismą ir vėl ieškosi. Kaskart norėsis vis skaniau, nes išoriniai dalykai mūsų niekada nepatenkins.

Meilės vaisiai kartūs, jei mylim formą, išorę, o ne žmogaus dvasią, jo esmę, jei mylim iš prisirišimo. Pasinaudojęs viena forma, norėsi tobulesnės, ta pati nebetenkins. Kai širdies magnetas šlubuoja, reikia vis daugiau ir daugiau, prarandam abipusį energijų apsikeitimo ratą, sinchronijos jausmą. O atsiduodam vienas kitam, kai norim žmogaus kaip fenomeno, ne jo formos.

Ir išskaičiavimas: aš iš jo imu, juo naudojuosi, bet nieko neduodu, grįžtamojo ryšio neturi. Gali būti ir atvirkščias variantas - kad jis norės tavim naudotis... Tokiam ryšyje nedalyvauja dvasinis aspektas, dieviškumas, širdies fenomenas. Yra tik geismas, patenkini - ir jis gęsta.

O jei mums skirtoji pusė gyvena aname pasaulio krašte?..

Jei kas mums skirtas - nuo to nepabėgsi, susitiksi. Bet mes patys tuos santykius sugadinam, neįvertinam jų. Nebrandindami tarpusavio ryšio prarandam mums skirtąjį. Manom, kad rasim geresnį, ir ieškom kito, gal net internete. Randam, tik, deja, ne geresnį, o tokį pat ar net blogesnį. Tačiau įbrendam į jausmų jūrą, brendam vis giliau. Taip gali nubristi iki depresijos.

Į dvasinę meilę tai neveda. Bet dauguma žmonijos ir nepribrendusi iki tyros dvasinės meilės.

Jau žinome pavyzdžių, kad pamilę vienas kitą virtualioje erdvėje ir susitikę žmonės kartais artimai bendrauja, net susituokia...

Fantazijos gali laikinai realizuotis. Tačiau jei žmonių nesies dvasinė meilė - bet kuri santuoka bus laikina, ryšys ilgai netruks.

Net internetu intensyviai bendraujančių žmonių biolaukai susiję - per mintis. Tai galima pamatyti - juos apgaubia nešvari tamsiai ruda - geismo - spalva. Tai degradacijos spalva, traukianti psichinę energiją į žemiškų troškimų, aistrų lygmenį. Tai nėra tikra meilė, bet ji sukuria karminį ryšį. Instinktyviųjų geismų tenkinimas visada veda į karmą, vargą, rūpestį - nes ji atsiranda su prisirišimu.

Mintis svarbesnė už veiksmą, ji viską kuria ir ardo. Mintis - priežastis, veiksmas - pasekmė. Ir Biblijoj parašyta: jei nusidėjai mintimis - tu jau svetimoteriavai.

Kokia mintis galinga, matyti stebint žmogaus auros spinduliavimą. Jei galvoji apie nužudymą ar sakai: "užmušiu", to neketindamas daryti, - aura nusidažo tokiomis pat spalvomis, kaip tikro žudiko. Aurą audžia mintys.

Kodėl tiek daug savižudybių ir nužudymų "iš meilės"?..

Aš kalbėjau apie žemiškų aistrų jūrą... Jei puoli žemyn - aukščiau pakilti reikia vis daugiau pastangų. Nupuolam pagaliau tiek, kad siekdami kam atkeršyti, kam mus per mažai myli, - nusižudom. Bet atkeršijam tik sau, nes užmušam savyje dieviškąją trejybę. Ne kitus nubaudžiam, o save. Žudytis dėl nelaimingos meilės - įpykusios laisvos valios pasireiškimas.

Reikia pačiam mylėti, o ne reikalauti meilės iš kitų. Kur išskaičiavimas - ten katastrofa, galas. Būna, motinos gimdo vaikus, kad turėtų senatvėje kas slaugo. Paskui reikalauja, kad ateitų, paguostų, mylėtų... Jei to nedaro - mano esančios nuskriaustos, nors viską atidavė... O kodėl vaikai to nedaro? Dėl to, kad santykių pradžia - išskaičiavimas.

Tikėkis, kad niekas neateis prie tavo mirties patalo, ir pasirūpink, kad artimi žmonės tau nebūtų tokie svarbūs kaip tu norėtum.

Ar savo dvasinio prado neigimas, koncentruojantis vien į fiziologinių troškimų tenkinimą, sukelia ligas?

Sukelia net tada, kai yra troškimas, nors jis ir netenkinamas. Juk prisirišimas prieš šių aistrų vienodas. Kad iš šios aplinkos pabėgtum, turi pakeisti požiūrį. "Išeikit iš jų tarpo, - tada aš jus mylėsiu", - sako ir Kristus. O mes pirmiausia išeikim iš interneto, stenkimės pagerinti savo aplinką, padėti kitam, nesitikėdami atlygio iš nieko. O jei mylėsi dieviškąja dvasine meile - ir skausmo nejausi.

O noras tiesiog būti laimingam - irgi išskaičiavimas?

Nori būti laimingas? Vadinasi, toks nebūsi. Nes tu tikiesi, kad kitas tave padarys laimingą. Ne, tu turi kitą padaryti laimingą, kad gautum atsaką. Jei nieko neduodi - nieko ir negauni.

Yra ir kitoks reiškinys - moterys aukoja gyvenimą alkoholikams...

Gerumas nėra gėris. Jos nesupranta, ką daro. Tas pats, kas duoti vaikui aprūpinimą, patenkinti jo poreikius, - tai nėra nei meilė, nei gėris.

Ar alkoholikus reikia mylėti? Bet ne veltui sakoma: su kuo sutapsi - tuo ir pats tapsi. Reikia skirti pelus nuo grūdų. Kaip gali mylėti alkoholiką, kuris jau nuskendo, degradavo, nepriėmė tavo pagalbos? Mylėti gali - dvasine meile, bet nesimylėti, neturėti su juo asmeninių ryšių. Turi atsisveikinti su kiekvienu, kuris tave tempia į dugną, skandina tave. Bet kaltinti nereikia, jei nepaneši - atsisveikink. Kiekvienas atsakingas už savo dvasią.

Kai kurie galvoja: jei su žmogumi, net degraduojančiu, prakilniai elgsies, tai ir jis tau tuo atsilygins...

Gėrio nelauk iš nieko. Daryk gėrį, skleisk, bet nesitikėk už jį atsako, nes tai jau bus išskaičiavimas. Jei lauki atsako darydamas gėrį - tai nėra gėris.

Bet brandžiam žmogui draugystė internetu padeda pajusti, kur prasideda prisirišimas, padeda save pažinti...

Gerai, jei giliniesi į save, nori tobulintis. Jei pažinsi save patį - pažinsi Dievą. Bet apsvils tas žmogus ne kartą. Pirmiausia prisiriš, paskui - gerai prisikentės, nes prisiriš. O kai kitas asmuo nusisuks, neberašys,- jausis taip, tarsi skirtųsi su vyru ar žmona. Kol paskui suaugusius biolaukus atplėši... Ištraukiau ne vieną iš tokios bėdos. Įsimyli nesusitikę, kokių tik nori žodžių prikalba, visa tai generuoja... Rašo: "pasiilgau tavęs, brangioji". O susitinka - nei čia pasiilgo, nei ką. Nieko nėra, o tiek iškentėta.

Geriausia - būk ten, kur esi. Save reikia kasdien transformuoti ir ravėti, kasdien gerinti.

Bet gyvename laikotarpiu, kai šitiek daug negatyvių reiškinių. Ar žmonija degraduoja?

Vieni degraduoja, kiti evoliucionuoja. Dabar sudarytos sąlygos pasireikšti kiekvienam mūsų - parodyti, kokie iš tikrųjų esame. Tai dėl to, kad vyksta perėjimas į naują evoliucijos pakopą. Auksiniai grūdai bus surinkti, o kiti, sudžiūvę, nubraukti nuo stalo kaip trupiniai. Štai ir drebina pasaulį nusikaltimai, terorizmas. Naujai žmonijai reikia naujų sąlygų, viskas kinta dėsningai. Artėjant šiam laikotarpiui, žmonės turi suprasti, ko jie čia atėjo. Reinkarnuodamiesi kaip dvasia pažadėjo save pagerinti, bet atėję negerina. Apie tai žmonėms reikia aiškinti.

Kas turėtų tai daryti?

Kunigai. Jei patys tai suprastų. Bet jie atmeta tikėjimo esmę, žiūri tik apeigų, ragina tikėti. Bet kaip tikėsi, jei Dievo nepažįsti? Kaip mylėsi jį, jei savo artimo nemyli? Jei savęs nepažįsti?..

Turim versti reinkarnacijos kortą, suprasti, kad šis gyvenimas - laikina stotelė. Kunigai nesupranta Kristaus mokslo arba nenori jo žmonėms atskleisti. Gal mano - jei atskleis, niekas nebeis į bažnyčią. Jie atitolina nuo žmonių Kristų. Bet Kristus turi būti tarp mūsų, jis žemėje karmos vadžias laiko - tik jis gali atleisti.

O ar egzistuoja tarp žmonių dieviška, kančios nekelianti meilė?

Jei susitiktų du, turį apie tai vienodą supratimą, - būtų. Jei tarp tų dviejų būtų dieviškumas, pamaldumas, paprastumas.

Genovaitė PRIVEDIENĖ