Kobas Abė: išvargintas miražų

Pesimistinės pasaulėžiūros atstovas, pokario avangardo meistras, gretinamas su tokiais egzistencialistais, kaip Karlas Jaspersas, Gabrielis Marselis (Gabriel Marcel), Martinas Haidegeris (Martin Heidegger), Žanas Polis Sartras (Jean-Paul Sartre) ir kt. 1992 m. buvo vienas iš kandidatų į Nobelio literatūros premiją, tačiau jos negavo dėl trivialios priežasties: patyrė insultą ir netrukus atsisveikino su gyvenimu.

Prieš 91 metus kovo 7 d. gimė japonų rašytojas Kobas Abė (Kobo Abe).

Gyvenimo fragmentai

Gimė Tokijuje 1924 m. kovo 7 d. Tikrasis vardas - Kimifusa (Kobas - kiniškai užrašytas jo skambesys).

Užaugo Mandžiūrijoje, kur jo tėvas dirbo dėstytoju Mukdeno imperatoriškojo universiteto Medicinos fakultete.

Atgal į Japoniją su šeima grįžo 1946 m. Tokijuje baigė medicinos studijas, kurį laiką dirbo gydytoju, tačiau medicina jo netraukė.

1947 m. paskelbė "Nežinomo poeto poemą", po metų - novelę "Kelio ženklas gatvės gale".

Iki 1962 m. buvo niekam nežinomas avangardinis novelistas, kol pasirodė jo romanas "Moteris smėlynuose".

1973 m. Tokijo mieste įkūrė studiją. Joje inovaciniais metodais ugdė aktorius.

1992 m. buvo įtrautas į kandidatus Nobelio literatūros premijai gauti. Tais pačiais metais patyrė insultą.

1993 m. sausio 22 d., būdamas 68 metų, mirė sustojus širdžiai.

Citatos

Nuo kalno viršūnės net audringa jūra atrodo kaip lyguma.

Vienatvė - tai nenumaldomas svajonės troškulys.

Aš nežinau, ant kelių stulpų laikosi pasaulis, tačiau bent trys iš jų - tai tamsa, nemokšiškumas ir kvailumas.

Prieš leisdamas jūron laivą, turi žinoti, koks ten vanduo.

Tas, kuris nenori būti matomas, ir pats nenusiteikęs žiūrėti. Tas, kuris nori žiūrėti, jau yra matomas.

Laisvė, kurią lydi nuolatinis nerimas dėl blogai užtrauktų užuolaidų, prives nebent prie psichikos sutrikimo.

Noras tapti rašytoju - tai paprasčiausias egoizmas: siekis būti lėlininku ir kartu atskirti save nuo kitų marionečių. Lygiai dėl to paties moterys griebiasi kosmetikos...

Apsuptas neįveikiamos malonaus bendravimo sienos, aš visada buvau visiškai vienas.

Tai, kad negali bet kurią minutę pabėgti nuo savęs, - štai kas yra įkalinimo siaubas.

Veidas - takelis tarp žmonių.

Siaubūno veidas pasmerktas vienatvei, o vienatvė sukuria sielos siaubūną.

Jeigu pats nustosi kreipęs dėmesį, kiti padarys tą patį.

Negalima visą laiką slėptis nuo lietaus po svetimu stogu.

Tereikia pagalvoti, kad pralaimėjai, ir tą pačią akimirką prasidės pralaimėjimas.

Pačiais pikčiausiais kritikais dažniausiai tampa vargetos.

Jeigu įtampa pasiekia ribą, saugiklis perdega.

Arbata su liūdesiu - skanesnė.

Kaip gausoje randasi gausos išmintis, taip skurdas turi skurdo išmintį.

Kas yra šviesa, geriausiai žino ne elektrikas, ne menininkas, ne fotografas, o neregys, praradęs regą gyvenimo viduryje.

Greičiausias būdas priprasti pačiam - tai išmokyti kitus.

Visi žmonės užsidengia sielos langus kūno kauke ir slepia po ja gyvenančias siurbėles.

Kuo ryškesnis moters makiažas, tuo lengviau ją suvilioti.

Seksas - ne kas kita, kaip žmogaus kova su mirtimi.

Jei nori ką nors gauti - būk pasiruošęs už tai sumokėti.

Ar ateis ta akimirka, kai galėsiu įgyvendinti savo svajonę - pradėti naują gyvenimą kitu žmogumi?

Ne geležiniai vartai, ne aklinos sielos, o mažytė akis kameros duryse - štai kas labiausiai žmogui primena, jog jis nelaisvas.

Prisitaikyti galima iki tam tikros ribos. Tai gali būti priemonė, bet nieku gyvu ne tikslas. Vienas dalykas yra samprotauti apie žiemos miegą, kitas - pavirsti kurmiu ir nužudyti savyje bet kokį norą išlįsti į šviesą.

Kitaip nei badas, meilė be atsako, nedarbas, ligos, bankrotas, stichinė nelaimė, demaskuotas nusikaltimas, mano sielvartas nebuvo toks, kad būčiau galėjęs juo pasidalinti su kitais. Mano nelaimė visada liks tik mano, ir aš su niekuo ja negalėsiu dalintis. Todėl be menkiausio sąžinės graužaties šešėlio bet kas gali ignoruoti mane.

Daugiau niekada negalėsiu rašyti. Rašyti reikia, matyt, tik tada, kai nieko neįvyksta.

Širdies plakimas - tai dar ne visas gyvenimas.

Aš pasijutau toks pavargęs, nelyg keliautojas dykumoje, išvargintas miražų, tenorėjau spjauti į viską ir gultis.

Tikriausiai aš pernelyg sureikšminau savo vienatvę... aš maniau, kad ji tragiškesnė už visos žmonijos vienatvę.

Knygos lietuvių kalba
"Moteris smėlynuose"
"Svetimas veidas"
"Žmogus - dėžė"
"Kengūros sąsiuvinis"

"Nemyliu žmonių. Aš - vienas. Ir mano pranašumas tas, kad, kitaip nei daugelis, gerai tai suprantu."