Knyga apie Algimantą Masiulį pristato jį kaip įvairiapusę asmenybę

Prisiminimų, laiškų, pokalbių knygos „Algimantas Masiulis: siela po teutonų riterio šarvais“ autorė sako norėjusi parodyti kuo įvairiapusiškesnį aktoriaus portretą – esą jis pats sakydavęs „buvęs visoks“. Nenorėjusi vien panegirikos, tad kalbino ir tuos, kurie matė ne tik jo privalumus, bet ir trūkumus.

„Tai iš tikrųjų labai jautri, labai trapi siela po riterio šarvais, nes jo povyza buvo labai iškili, arogantiška, jį daugelis taip ir priimdavo: kaip tokį labai tokį neprieinamą. O iš tikrųjų tai ne, jis buvo labai drovus, jis buvo silpnas, jis buvo trapus, jis labai abejojo savo talentu“, – pasakoja knygos autorė Elvyra Markevičiūtė.

Knygoje prisiminimais apie aktorių dalijasi Panevėžio ir Kauno dramos teatrų aktoriai, režisieriai, dailininkai, literatai, žmona. Autorė pastebi, kad leidinyje atsiskleidžia ne tik pats A. Masiulis, bet ir vienas iš Panevėžio dramos teatro laikotarpių, santykiai su Juozu Miltiniu – jo spektaklyje „Mokinė“ 1948-aisiais aktorius sukūrė savo pirmąjį vaidmenį. 1978-aisiais A. Masiulis pradėjo vaidinti Kauno dramos teatre.

„Tai žmogus, kuris tikrai turėjo vertybių sistemą, ir sau taikė aukščiausius kriterijus. Nebuvo, žinote, kad iš kito reikalauji daug, o pats iš savęs ne. Jis tiesiog dėl kiekvienos replikos, dėl kiekvienos mizensenos, smulkmenos kankinosi ir gerąja to žodžio prasme kitus kankino: ir aktorius, ir režisierius, ir teatro vadovus. Tai leido su juo dirbant kurti kokybišką meną“, – sako režisierius Gytis Padegimas.

„Mėgdavo priiminėti svečius, mėgdavo su savo žmonele Gražina vaišinti juos, bet, aišku, visuomet būdavo išlaikomas lygis, aukštas intelektualinis lygis – jokių buitinių pasišnekėjimų, jokių buitinių nesklandumų – filosofija, poezija, klasikinė muzika“, – pasakoja rašytojas Gediminas Jankus.

Per šešiasdešimt darbo kine ir teatre metų Algimantas Masiulis sukūrė daugiau kaip pustrečio šimto vaidmenų. Aktorius mirė 2008-ųjų rugpjūtį.