Klaipėdos universiteto vargonams - 40 metų

Volfgangas Amadėjus Mocartas yra pasakęs: "Mano akims ir ausims vargonai visada bus muzikos instrumentų karalius." Joks kitas muzikos instrumentas neprilygsta vargonams dydžiu, sudėtingumu, tembrų ir dinamikos galimybėmis. Vargonai, kad ir kokie bebūtų - milžiniški, turintys keliasdešimt tūkstančių vamzdžių, ar nedideli kilnojamieji, visada yra unikalūs - nėra dviejų vienodų instrumentų. Žinoma, to negalima pasakyti apie elektroninius vargonus, kurie tikros vargonų skambesio didybės atkurti negali.

Vargonų konstrukcijoje persipina mokslas ir menas. Iš vienos pusės - tai daugybė vamzdžių, oro pūtimo sistema ir griežykla vadinamas valdymo pultas, kuriame, be klaviatūrų, išdėstyta dar keliasdešimt ar keli šimtai įvairių elementų: ištraukiamų rankenėlių, mygtukų, signalinių lempučių ir kt. Iš kitos pusės - tai puošnus fasadas, dažnai pats savaime esantis meno kūriniu.

Vargonai Klaipėdoje

Iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje veikė devynios įvairių konfesijų bažnyčios, kuriose buvo įrengti vargonai. Žinių apie juos nėra daug, tačiau žinoma, kad 1857 m. Šv. Jono bažnyčioje buvo pastatyti dideli (3 manualų, 42 registrų) vokiečių vargonų meistrų tėvo ir sūnaus Karlo Augusto (Carl August) ir Karlo Frydricho Bucholcų (Carl Friedrich Buchholz) gamybos vargonai. 1908 m. rekonstruotoje Šv. Jokūbo (lietuvininkų) bažnyčioje buvo galingi 2 manualų, 40 registrų vargonai. Deja, karo metu bažnyčios buvo sunaikintos, o vargonų muzikos atlikimą sovietų valdžia traktavo kaip religijos propagavimą, todėl vargonavimo tradicija sparčiai nyko.

PASISEKIMAS. Pirmajam vargonų koncertui nuskambėjus, atlikėjai prof. Leopoldas Digrys (vargonai) ir Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas prof. Sauliaus Sondeckio, susilaukė audringų aplodismentų. KU Menų akademijos muziejaus nuotr.

Unikaliu sovietmečio reiškiniu tapo Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčios statyba. Joje buvo įrengti prancūzų gamybos vargonai - pirmieji pokario laikotarpio vargonai ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje. Deja, 1961 m. pradžioje tapo aišku, kad bažnyčia taip ir nebus atidaryta tikintiesiems. Bažnyčios statybose dalyvavęs kunigas Bernardas Talaišis viename interviu pasakojo: "Vyskupas Maželis atvyko į Klaipėdą pasakyti žmonėms pamokslą. Aš vargonais pagrojau "Marija, Marija". Tai buvo vienintelis mano pagrojimas naujoje bažnyčioje." 1962 m. pastate buvo įkurtas Lietuvos SSR liaudies filharmonijos filialas.

Vargonai buvo ir Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus (dabar - Klaipėdos universiteto Menų akademija) aulos balkone. Tačiau karo ir pokario laikotarpiu buvo padaryta daug nuostolių visam pastatui, labai nukentėjo ir salė - sudaužyta dalis vitražų, o per kiaurą stogą bėgantis vanduo gadino freskas. Be pėdsakų dingo karalienės Augustės Viktorijos bareljefas ir vargonai.

1971 m. pastate veiklą pradėjo Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultetas, 1975 m. perėjęs Vilniaus konservatorijos (dabar - Lietuvos muzikos akademija) žinion. Prorektoriaus Vytauto Jakelaičio iniciatyva buvo rekonstruota salė ir pradėta ieškoti galimybių pastatyti naujus vargonus. Ministerija skyrė lėšų vargonų pirkimui, o lietuviškos vargonų kultūros atgimimo puoselėtojas profesorius Leopoldas Digrys patarė kreiptis į čekų firmą "Rieger-Kloss", prieš porą metų atšventusią garbingą 100 metų veiklos jubiliejų. Netrukus atvyko čekų meistrai. Jie įvertino salės akustiką, aukštį ir dydį, paliko nurodymus, kokie techniniai ir konstrukciniai paruošiamieji darbai turi būti atlikti.

MEISTRAI. Vargonų meistrai iš Čekijos Zdaneh Mičan ir Metodej Buchtik. KU Menų akademijos muziejaus nuotr.

1975 m. lapkritį vargonų dalys iš Čekijos Krnov miesto buvo atgabentos į Klaipėdą. Naujasis instrumentas tapo 3440-uoju "Rieger-Kloss" darbu. Gruodžio 27 dieną įvyko iškilmingas vargonų inauguracijos koncertas. Jame grojo prof. L. Digrys ir prof. Sauliaus Sondeckio vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras, dalyvavo ministerijos ir filharmonijos atstovai, vargonų statytojai čekai, konservatorijos akademinė bendruomenė.

Beje, "Rieger-Kloss" 1999 m. atsiuntė laišką, kuriame paragino išsaugoti šį unikalų instrumentą ateities kartoms.

Nepriklausomybės laikotarpis

1991 m. nedideli 2 manualų su pedalais vargonai pastatyti Eduardo Balsio menų gimnazijos salėje. Jų autorius - Nižnij Novgorodo (Rusija) vargonų meistras Jurijus Kriačko.

Naujų instrumentų atsiradimą dažniausiai riboja aukšta vargonų kaina. Todėl visame pasaulyje populiarus reiškinys yra senų instrumentų perkėlimas į naujas erdves. 2004 m. dar vieni vargonai suskambo Klaipėdos universitete: Evangeliškosios teologijos centro koplyčioje pastatyti nedideli, vieno manualo, trijų registrų vargonėliai - pozityvas. Juos padovanojo Bordesholmo (Vokietija) evangelikų liuteronų bendruomenė. Kito Vokietijos miestelio Melno (Mölln) parapijoje demontuoti vieno manualo su pedalais, 4 registrų vargonai 2009 m. pastatyti Klaipėdos evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Vienu reikšmingiausių šiuolaikinės lietuviškos vargonų istorijos įvykiu tapo naujų vargonų pastatymas Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje 2013 m. Tai - austrų kompanijos „Rieger-Orgelbau“ koncertiniai vargonai, 3 manualų ir pedalų, 37 registrų, kurių derinius galima programuoti ir išsaugoti kompiuteriu. Šis instrumentas įvardijamas kaip moderniausias visoje Rytų Europoje.

Informacija

Klaipėdos universiteto Menų akademijos vargonai vis dar džiugina savo žėrinčiu skambesiu. Tuo bus galima įsitikinti gruodžio 28 d. 18 val. vyksiančiame koncerte, kuriame dainuos prof. Valentina Vadoklienė, smuiku pritars Rima Moisejevač vargonuos Laura Gedgaudaitė.

Istorija

Vargonai yra ir vienas seniausių muzikos instrumentų – jų prototipu galima vadinti XIV–XII a. pr. Kr. Kinijoje sukurtą instrumentą Sheng, daugelyje tautų žinomą Pano fleitą (lietuviškus skudučius) ir panašius instrumentus, sudarytus iš įvairaus ilgio, burna pučiamų vamzdelių. III a. pr. Kr. Aleksandrijos matematikas, mechanikas ir išradėjas Ktezibijus sukonstravo pirmąją oro pūtimo mašiną, kurią sudarė du stūmokliniai siurbliai ir slėgį išlyginantis vandens rezervuaras. Šis išradimas, vadinamas hidraulu tapo labai populiarus antikiniame pasaulyje. Romos imperijoje hidraulais būdavo grojama instrumentiniuose ansambliuose per gladiatorių kautynes, šventes. II a. po Kr. stūmoklius pakeitė odiniai maišai, o VI–VII a. pradėtos naudoti dumplės. Vargonuose vis daugėjo vamzdžių, todėl ir dumplių reikėdavo vis daugiau ir didesnių. Iki elektros variklio išradimo groti vargonais buvo prabanga – muzikantui nuolat reikėjo vieno ar keliolikos (net iki 70) pagalbininkų dumplėms pūsti. Todėl vargonais būdavo grojama tik per koncertus ar viešus pasirodymus, o mokymuisi naudoti kiti instrumentai (klavikordas, klavesinas).

660 m. popiežiaus Vitalijaus nurodymu vargonai pradėti naudoti bažnyčiose. Vargondirbystė suklestėjo Italijoje, iš ten IX a. paplito Prancūzijoje, vėliau – Vokietijoje. Viduramžių vargonai buvo grubaus darbo, jų klavišai būdavo platūs (5–7 cm) todėl muzikantas grodavo ne pirštais, o kumščiais. XIV a. sugalvota groti ne tik rankomis, bet ir kojomis – taip atsirado pedalai. Vėliau klavišai buvo sumažinti iki šiuo metu įprasto dydžio.

Muzikos istorikų teigimu, Lietuvoje vargonai atsirado XIV a. po krikšto, nors yra spėjimų, kad greta 1252 m. Vokiečių ordino pastatytos Memelburgo pilies buvusioje bažnyčioje galėjo būti nedideli vargonai. Dokumentai rodo, kad XVII–XVIII a. vargonus (dažniausiai nedidelius, vadinamuosius portatyvus ar pozityvus) turėjo beveik kiekviena Lietuvos bažnyčia. Jų būta ir Lietuvos didikų rūmuose. Ilgą laiką Lietuvoje vargonus statė meistrai iš Lenkijos, Vokietijos, Kuršo, Karaliaučiaus krašto, kol XVIII a. susiformavo savarankiška Vilniaus vargondirbystės mokykla.