Klaipėdiečių "Šilkas" suvystė makedonų širdis

Tai buvo jau šeštasis tarptautinis festivalis, kuriame šiais metais dalyvavote. Ar ne per didelis krūvis?

Visuomet važiuodavome, kur pakviesti, kai tik gaudavome pinigų, bet ne visada jų būdavo. Šiais metais dalyvavome iš tiesų profesionaliuose festivaliuose Latvijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Kosove, Ukrainoje, o buvusioje Jugoslavijoje, dabar - Makedonijoje vykusį laikyčiau stipriausiu.

Strumicos teatre, kurį įkūrė jau miręs, bet iki šiol tautos dievinamas aktorius Ristas Šiškovas, jam festivalio atidarymo dieną buvo atidengtas paminklas, spektaklius parodė 9 šalys: Serbija, Didžioji Britanija, Bulgarija, ta pati Makedonija. Tarp kamerinių spektaklių įsimaišė ir didžiuliai, kurie ilgai tęsėsi, tarkime - Šekspyro "Henrikas VI" - su milžiniška scenografija.

Kuo įsimintinas festivalis Makedonijoje?

Balkanuose buvau pirmąkart, ir patiko plati, turtinga festivalio biografija: jis vyksta jau 20 metų, pasirodo daug kolektyvų, ryškus daugiatautiškumas, gali išgirsti daugybę režisierių bei teatro kritikų. Buvo net trys žiuri, pradedant tarptautinės organizacijos prie UNESCO narių, baigiant apskritojo stalo žiuri.

Nesakyčiau, kad makedonai kaip inkstai taukuose vartosi, tačiau mitas ir tai, kad Makedonija skursta, - jie tik krito iš didelio aukščio per savo politinius įvykius. Strumicos teatro salė - kaip mūsiškiai dukart padidinti Žvejų rūmai: stacionari scena, ir salė, kurioje vaidinama iš žiūrovų pusės, mažoji salė, kur po scena daug erdvių. Teatre nėra pedantiškos tvarkos, jiems trūksta pinigų, kaip ir mums, bet patinka tai, kad vyksta šventės, festivaliai, diskusijos, pokalbiai - daugiausiai malonūs, kai vieni kitiems nedrasko akių.

Sakėte, jog ir kritikai ten daug nuoširdesni, ir jus sutikę šeimininkai.

Viena jų kritikė pasakė: "Lietuvoje kritikai pikti todėl, kad jie norėjo tapti aktoriais arba režisieriais, bet nepavyko. Mūsų kritikai tapo, kuo norėjo."

Aš apie Balkanų šalis mažai žinojau, ir malonų įspūdį paliko dar vienas įdomus dalykas: jeigu mūsų teatrai Klaipėdoje užsiima konceptais, koncepcijomis ar kitais keistais reiškiniais, tie žmonės užsiima kultūra. Jie puikiai pažįsta kitų šalių kultūrą, pradedant Didžiosios Britanijos, Rusijos, Ukrainos ir baigiant Lietuvos. Man teko šnekėti beveik su visais kritikais, ir nebuvo nė vieno, kuris nežinotų mūsų teatro, režisierių Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus ar Sauliaus Varno. Komisijų nariai dažnai plačiai važinėja į festivalius, pradedant Bulgarija, baigiant Avinjonu.

Koks spektaklis jus asmeniškai pribloškė?

Kad nepribloškė. Gal iš tų spektaklių, kurių tikrai daug mačiau, pastebėjau nuosaikią režisūrą, kurioje nėra tokios agresijos, kaip pas mus, ir to perdėto įmantrumo, kai per simbolius ir metaforas jau negirdi, apie ką šnekama. Gal galime pasigirti kažkuo esą galingesni, stipresni, bet ten yra labai daug gerų aktorių - vos ne kiekviename spektaklyje.

O jeigu norime labai ryškaus režisūrinio sumanymo pavyzdžio, tai buvo makedonų spektaklis "Bernardos Albos namai", kurį žiūrint tiesiog akys virsta ant kaktos. Bernardos dukteris vaidina vyrai, jie pasirodo pusnuogiai, o, reikalui esant, ir visiškai nuogi. Taip keistai pjesę matė režisierius ir dailininkas. Tarytum statytojai norėjo sutapatinti su sau reikšmingais dalykais, greičiausiai - su diktatūra, baisiu požiūriu į žmogų; apie tai ir kalba.

Kitų kolektyvų pasirinktuose repertuaruose yra tam tikros ekscentrikos, švelnios beprotybės, bet man tai nebadė akių, nes nebuvome marinami nuoboduliu.

Kodėl rodėte Alessandro Baricco pjesę "Šilkas" ir kodėl ji patiko žiuri?

Viena kritikė matė šį spektaklį Klaipėdoje, su "Šilku" buvome pakviesti į Kosovą, ten buvęs Makedonijos kultūros ministras B. Stefanovskis iškart pakvietė į kitą festivalį; jis formuoja šio repertuarą. Gegužės mėnesį spektaklį rodysime Bulgarijoje.

Kodėl patiko "Šilkas"? Spektaklis iš tiesų išaugęs iki aktorinio meistriškumo aukštumų. Pavyzdžiui, aš žiūriu beveik kiekvieną spektaklį, ir jeigu mane patį kaskart kažkuo užkabina, vadinasi, jis yra labai gyvas.

Tačiau šis spektaklis Pilies teatre su pertraukomis rodomas jau vienuolika metų; ar nenušlifuotas iki ilgai nešiojamo drabužio blizgesio?

Nesakyčiau. Galima gėrėtis, kaip aktorės kalba, apie ką kalba, netikėčiausiomis jų balso moduliacijomis, mintimis, gimstančiomis šią pat minutę. Ir tuo, kaip jos bendrauja su salėje esančiu vienu ar kitu žmogumi, arba visais kartu paėmus, kaip jos bendrauja tarpusavyje. Aktorės Nelė Savičenko ir Regina Šaltenytė myli šį spektaklį, tad jis išaugęs ir neatpažįstamas palyginus su premjera.

Ar po šio įvertinimo nesijaučiate "pasikėlęs"?

Niekada nesijaučiau "pasikėlęs", man tai malonu, ir ne daugiau. Manau, Klaipėdoje ne per dažnai aktoriams ir režisieriams pasakoma "ačiū". Ne pinigai, atlygis viską lemia - žmogiškumas.