Klaipėda Europos istorijos kontekstuose

"Vakarų ekspresas" pristato skaitytojams Klaipėdos universiteto leidyklos tik ką išleistą naują knygą, skirtą miesto istorijai.

Leidinyje "Klaipėda Europos istorijos kontekstuose" (sudarytojas Vasilijus Safronovas) dešimt autorių per atskirus pjūvius siekė atskleisti Klaipėdos miesto sąsajas su platesniais Baltijos jūros ir Vidurio Rytų Europos istorijos reiškiniais - pradedant Hanzos sąjungos prekyba Baltijos regione, reformacija, tranzitinių komunikacijos kelių susiformavimu, baigiant XVII-XVIII amžiaus Europos apsišvietusiųjų bendruomene, miestų nacionalizavimo procesu, rytinio Baltijos regiono uostų vaidmens tranzitinėje prekyboje kaita.

Skaitytojas straipsnių rinkinyje ras atsakymus tiek apie intymųjį vieno Klaipėdos koklio siužetą, svaigiųjų gėrimų vartojimą senojoje Klaipėdoje, pirmąjį Klaipėdai skirtą eilėraštį, miesto įvaizdį keliautojų įspūdžiuose, tiek ir apie viduramžių europiečių pažiūras į žydus, Lietuvos kaimynų požiūrį į 1939 metų įvykius Klaipėdos krašte ir Klaipėdos vaidmenį holokauste.

Iliustruotą ir plačiai auditorijai skirtą leidinį parengė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas. Leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba.

Baigdami leidinio turinį anonsuojančių straipsnių ciklą, šiame numeryje skelbiame paskutiniąją specialiai parengtą knygos ištrauką. Šįkart tai - Klaipėdos universiteto Istorijos katedros profesoriaus Vyganto Vareikio straipsnio fragmentas.

"Arbata švenčia pergalę prieš kavą": keliautojų įspūdžiai Klaipėdoje

XVIII a. sanitarinė padėtis daugelyje Europos miestų buvo prasta, tad Klaipėda nebuvo kažkokia specifinė išimtis.

Pynėsi kontrastai

Rusas Andrejus Bolotovas, praleidęs ketverius metus Karaliaučiuje Septynerių metų karo laikotarpiu, viename laiške draugui rašė, kad "siaurose miesto gatvėse nepatogumus kelia tai, jog naktimis gyventojai visus nešvarumus ir šiukšles išmeta iš namų į gatves, kurias nors kasdien ir yra privaloma valyti, tačiau dažnai būna, kad blogas kvapas ir tvankumas užnuodija orą".

Dėl aktyvios uosto, kuriame buvo perkraunamas, kaupiamas ir generuojamas turtas bei gaunamas pelnas, veiklos, Klaipėdoje gyveno nemažai turtingų įvairiataučių pirklių, tad pats miesto gyvenimo ritmas buvo kur kas gyvesnis negu Tilžėje. Uostamiestyje formavosi specifinė bendruomenė, išsiskirianti atviru verslumo mąstymu, kosmopolitiniu požiūriu ir tam tikros vienybės bei jūrinio solidarumo pojūčiu.

Klaipėdos miesto infrastruktūra ir atvykusiųjų keliautojų vertinimai kiek pagerėjo į miestą atvykus ir apsigyvenus jame karališkajai porai. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad tuomet gamtovaizdis aplink miestą buvo panašus į dykumą, o pats miestas buvo tarsi oazė smėlio apsuptyje, nes Girulių ir Melnragės link tyvuliavo smilčių laukai ir kopos. Kuršių nerijos - "Rytprūsių Sacharos" - nevaržė kalnapušės, pasodintos čia po kelių dešimtmečių, o į pietus nuo Smeltės driekėsi smėlynai ir menkavertis jaunas miškas.

Klaipėdoje XIX a. pr. gyveno apie 5 000 gyventojų. Mieste pynėsi kontrastai - turtingų pirklių namai, kuriuose stovėjo raudonmedžio baldai, smėlio dykynėse pasodinti ištaigingi sodai, kuriuose augo egzotiški augalai, prašmatnūs priėmimai ir madingi apdarai sugyveno su siaubingai nešvariomis ir dvokiančiomis gatvėmis.

"Tas neįsivaizduojamas purvas rodo vietinių kaimo gyventojų nepakankamą apsukrumą. Purvas iš gatvių galėtų būti puiki trąša kviečiams. Visuose kampuose slūgso atliekų krūvos ir gadina miesto orą", - 1807 metais teigė Klaipėdą aplankęs Frydrichas Christinas Liudvigas Emilis von Zietenas (Friedrich Christian Ludwig Emili von Zieten), kartu pagirdamas pagal paskutinę Berlyno madą XIX a. pr. pastatytus nuolat perdažomus Klaipėdos pastatus.

Dominavo anglų papročiai

1814 m. Gotfrydas Peteris Raušnikas (Gottfried Peter Rauschnik) - slapyvardis Filipas Rozenvalis (Philippes Rosenwall) - vėliau tapęs garsiu Prūsijos žurnalistu ir kelionių apybraižų rašytoju, keliavo iš Rusijos per Prūsiją ir paliko įdomias pastabas apie Klaipėdos ir Kuršių nerijos kraštovaizdį, miesto ir jo apylinkių gyventojus bei jų papročius.

"Klaipėda išsidėsčiusi nykioje, liūdnoje, tik Baltijos jūros bei Kuršių marių skalaujamoje lygumoje, ant abiejų Dangės, mažo lėtai tekančio, bet gilaus upelio, čia įsiliejančio į kanalą, jungiantį marias su jūra, krantų", - rašė jis.

F. Rozenvalis buvo išsilavinęs Apšvietos laikotarpio žmogus, pratęs prie subtilių prancūziškų Sankt Peterburgo aukštuomenės manierų ir virtuvės, tad Klaipėdoje jis kritikavo keliaklupsčiavimą prieš angliškas elgesio manieras.

"Klaipėdiečiai, prekiaujantys išimtinai beveik vien su britais, taip įsimylėję anos salos gyventojų papročius, kad mėgdžioja juos kiekviena proga, kartais net iki juokingumo. Turtingiausių pirklių namuose kalbama vien tik angliškai, valgoma, geriama, žaidžiama anglų maniera. Net ir elgiasi jie lygiai taip pat grubiai ir nesvetingai kaip ir anglai. Svetimšalis, pagal rekomendacijas pakviestas į svečius, ištisas valandas paliekamas sėdėti vienas, ir niekas nesusipranta jį užkalbinti", - rašė apžvalgininkas.

Atvykėlis galėjo stebėtis anglų papročių dominavimu Klaipėdoje, tačiau vietiniams gyventojams jis buvo natūralus nuo 1764 metų, kai dėl uosto patrauklumo, didesnio medienos, atplukdytos Nemunu geresnėmis kainomis kiekio, dėl gerų sandėliavimo ir pakrovimo sąlygų uoste smarkiai išaugo prekyba mediena.

Natūralu, kad kosmopolitinėje Klaipėdoje britai pradėjo diktuoti tokias elgesio manieras, kokias pastebėjo P. Rozenzvalis.

Panašus vietinių papročių apibūdinimas atsikartoja viename Vokietijos žurnale Prūsijos rašytojo ir vertėjo Luiso Pasargės (Louis Passarge) paskelbtame rašinyje, kuriame užsimenama apie Klaipėdoje tebevyravusias "angliškas manieras": "Arbata švenčia pergalę prieš kavą, portveinas ir porteris išstūmė prancūzišką raudonąjį vyną ir alų. Kartais visi gėrimai susivienija ties gėrimu, kurį praminė "vandens punšu", importuotu iš medienos sandėliavimo vietos - Rusnės. Jo receptas skamba taip: portveino katilą užkelti ant ugnies ir pamažėle pilti konjaką."

Arkivyskupas atsivertė Klaipėdoje

1821 metais, prekybos su Anglija įkarštyje, su Klaipėda (o tiksliau, miesto pakraštyje, netoli uosto, stovėjusia medine katalikų bažnytėle) yra susijusi garsaus dvasininko, pirmojo Birmingemo arkivyskupo po Katalikų bažnyčios hierarchijos Anglijoje atkūrimo Viljamo Bernardo Ulatorno (William Bernard Ullathorne) (1806-1889) atsivertimo ir pasišventimo tarnauti Dievui istorija.

Imlus aplinkai apsiskaitęs berniukas, suviliotas kelionių ir nuotykių literatūros, sulaukęs 13 metų, išplaukė prekybiniais laivais junga po Viduržemio ir Baltijos jūras. Vienos gražiausių scenų, kurios įsiminė būsimajam vyskupui, buvo įspūdingi saulėlydžiai Baltijos jūroje ir neįsivaizduojami skumbrių pulkai, besivartantys saulės nutviekstos jūros paviršiuje. Tėvui užklausus, ar dar ilgai gyvens bastydamasis po jūras, pats V. Ulatornas tokiu gyvenimu buvo patenkintas - tol, kol atplaukė į Memelį, kur jis patyrė savo atsivertimą.

Klaipėda jam įsiminė gausybe vėjo malūnų, skirtų medienai apdirbti, liuteronų rankose buvusiomis bažnyčiomis ir katalikų bažnyčios, stovėjusios šalia uosto, paprastumu. Šioje lietuvių bažnyčioje įvyko penkiolikmečio jaunuolio religinis lūžis.

Kunigo laikomos mišios, suklupę prieš altorių paprastai apsirengę žmonės, nuoširdi malda, vieningas Loreto litanijos giedojimas ir vienas kito sveikinimas pamaldoms pasibaigus, tarsi jie būtų viena šeima, jaunąjį jūrininką paveikė taip, kad jis, sumetęs visus turėtus pinigus į aukų dėžutę, į laivą sugrįžo visiškai pasikeitęs ir paprašė savo draugo duoti paskaityti religinių knygų.