Dar niekada klaipėdietis nebuvo taip sutrikęs - praėjusią savaitę Klaipėdos galerijoje (Herkaus galerijos prekybos centre) atidarytos tapybos darbų parodos autorius nuolat painiojamas su Klaipėdos dramos teatro aktoriumi Broniu Gražiu ir jo sūnumi dailininku Audriu Gražiu, kurie nėra susiję su jokiais giminystės ryšiais su Vilniaus menininku Broniu Gražiu. Minios lankytojų, kasdien plaukiančių į Klaipėdos galeriją pasižiūrėti meno kūrinių, padaro stulbinantį atradimą, jog parodoje eksponuojamų paveikslų kūrėjas yra ne tas, kurį jie mano esant.
Tačiau įspūdinga ne ši painiava dėl vardų ir miestų. Iš tiesų žvilgsnio neįmanoma atitraukti nuo drobių, kuriose profesionaliai suaustos spalvos žaidžia su harmoningai išdėstytomis figūromis ir kiekvienas kūrinys teikia vis kažką nauja ir tikra apie gamtos, žmogaus, pasaulio gyvenimą. Žole apaugusių kalvų, vandens, miško motyvai, paukščio lizdas, kelmas, su visomis šaknimis pamestas ant šaligatvio ar jo pjūvis skaičiuojant rieves, bylojančias medžio amžių, skleidžia nuorodas į tapytojo Broniaus Gražio gyvą ir lankstų ryšį su gamta, nepaprastą spalvų ir siužetų darnos pajautimą ir talentą juos perteikti teptuku.
Šio Vilniaus menininko tapybos darbai dažnai priskiriami siurrealizmui, tačiau pats autorius neapibrėžia savo kūrinių kaip vien siurrealistinių. Eksponuojami paveikslai pakankamai skirtingi. Vieni su peizažiniais, kiti su natiurmortiniais motyvais. Pasak Br. Gražio, visada taip būna, kad kažkuris darbas turi vieno dailės laikotarpio bruožų, kitas linkęs į visai kitas sroves. Tačiau autorius per daug neprieštarauja, kad jo darbai priskiriami vienai ar kitai dailės krypčiai. Žmonės mėgsta klasifikuoti ir būtent tai jiems padeda lengviau susikalbėti apie darbus. Klasifikacija tampa bendru kriterijumi, kuriuo remdamiesi meno kūrinių žiūrovai lengviau supranta, apie ką yra kalbama. O nuo bendrų kriterijų visada galima išeiti į laisvesnius interpretacijų plotus.
Br. Gražys yra surengęs parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tačiau neskirsto tėvynės ir svetimų šalių atmosferos į geresnę ir prastesnę. Menininko nuomone, pažiūrėti meno kūrinių ateina tie, kurie tuo domisi ir kuriems to reikia. Galbūt tik labiau skiriasi miesto ir kaimo erdvės. Mieste rengiant parodą nėra taip lengva sudominti žmones, nes jie turi ypač didelį pasirinkimą, taip pat daug kas priklauso nuo reklamos. Kaimuose Br. Gražys su studentais organizuoja dailės praktikas, o ten darbų ateina pasižiūrėti beveik visi gyventojai, nes ten parodos nėra dažnos, o tokie neįprasti dalykai kelia nemenką žmonių susidomėjimą.
Vilniečiui Br. Gražiui jaukiausia kurti savo dirbtuvėje. Tapyti kokių peizažų gamtoje netraukia, nes reikia neštis drobes, molbertą, teptukus, dažus - žodžiu, kone visą dirbtuvę su savimi, o tai sukelia nepatogumus, blaško, kai trūksta kokių nors priemonių. Taip pat nors ir pleneruose darbuotis smagu, bet tai vis tiek gaivalinga terpė su naujais įspūdžiais, naujais veidais. Tuomet sunkoka susikoncentruoti ir planingai dirbti.
Laikas, kurį tapytojas skiria savo kūriniams, pasiskirsto įvairiai. Priklauso ir nuo darbo dydžio, ir nuo nuotaikos. Bet dažniausiai nuo to, kiek aiškiai Br. Gražys mato būsimo paveikslo viziją - o eidamas tapyti jis jau turi galvoje beveik visas spalvas, kompoziciją, proporcijas. Be abejo, tapant visi šie elementai pradeda kisti, pasisuka netikėtu kampu. Pasirinkta dailininko tapybos technika reikalauja daug kruopštumo, tikro amato, yra daug lesiruočių. Kartais darbai išvis nepateisina į juos įdėto vargo: sugaištas laikas, pertepimai, formų taisymai nueina veltui, darbas nepavyksta.
Eisiantiems žiūrėti vilniečio Br. Gražio parodos, kuri veiks iki pat rugpjūčio pabaigos, reiktų nepamiršti tapytojo užuominos apie savo kūrinius. Dailininkas prisipažįsta, jog kartais parinkdamas pavadinimą kūriniui, juo darbo neryškina ir tarsi nuveda žiūrovą į šalį. Paprastai darbas turi kelis prasminius kodus, kurių menininkas nesistengia pavadinti visų vienu vardu. Vardą jis išrenka vienam kuriam vaizdiniui, o kitas paveikslo paslaptis paveda išsiaiškinti pačiam žiūrovui.
Rašyti komentarą