"Kiekvienas kūrinys yra savęs auginimas"

Jaunas menininkas

Šiuo metu Vilniuje net trijose skirtingose erdvėse veikia klaipėdietės menininkės Saulės Želnytės kūrybos parodos. Joms pasibaigus naujausią tapybos ciklą menininkė ketina pristatyti ir uostamiesčio publikai.

Pasilikai Klaipėdoje baigusi studijas, nors dauguma jaunų žmonių išvyksta. Kaip manai, kas galėtų sulaikyti uostamiestyje jaunus menininkus?

Niekas negali pririšti žmogaus prie miesto, jeigu jis to nenori. Aš pati kuo toliau tuo labiau džiaugiuosi, kad gyvenu būtent Klaipėdoje. Man čia gera. Čia yra jūra, vėjas, kuris sukelia labai daug kūrybinių minčių. Galbūt Klaipėdoje yra mažiau kultūrinių įvykių nei Vilniuje, tačiau čia nėra ir didelio miesto minusų - nereikia aukoti daug laiko, kad pervažiuotum iš vienos vietos į kitą, kad susistiktum su draugais.

Asmeniškai man idealiausias variantas būtų iš viso išvažiuoti iš miesto, kur nors gamtoje r susikurti savo erdvę, kurioje būtų gera gyventi ir trauktų žmones. O nuvažiuoti į Vilnių ar kur kitur visada gali ir parodas gali surengti. Nemanau, kad išvykęs į didesnį miestą tapsi didesniu žmogumi. Svarbiausia yra susikurti ramią savo erdvę savo viduje - tada bus gera visur.

Studijavai dizaino specialybę. Kodėl užsiimi tapyba?

Nuo penkerių metų žinojau, kad būsiu dailininkė ir tapysiu. Spalvos man yra viskas. Pasaulį suvokiu per spalvas, jų derinius.

Autoportretas "Rausva tyla".

Mėgstamiausia spalva keičiasi periodais. Vienu metu buvo raudonas periodas. Tada ne tik tapiau, bet ir rengiausi nuo batų iki kepurės raudonai. Raudona yra labai aktyvi spalva, matyt, tuo metu man reikė tos energijos pramušti kažkokias išorines ar vidines sienas.

Dabar traukia balta spalva, įvairūs jos niuansai, turkio, mėlynai žalia spalva. Žalia, sakoma, yra pedagogų spalva.

Esi Vydūno vidurinės mokyklos dailės mokytoja. Vaikams reikia atiduoti tiek daug energijos, iš kur jos semiesi kūrybai?

Jeigu vien tik atiduočiau energiją - reikėtų susimąstyti, kad ką nors ne taip darau. Dirbdama su vaikais aš gaunu tiek pat, kiek atiduodu. Jeigu taip nebūtų - nedirbčiau šio darbo.

Kaip manai, ar vidurinėje mokykloje ne per mažai dėmesio skiriama kultūrai, meniniams dalykams?

V. Vydūno mokykla yra meninės pakraipos. Joje yra muzikos, dailės klasės, vaikai turi ir teatro, šokio pamokų.

Apskritai, aš manau, kad dėmesio kultūrai, menui trūksta ne tik vidurinėse mokyklose, bet ir visur. Dauguma žmonių Lietuvoje negalvoja, kad menas gali, turėtų būti reikšminga jų gyvenimo dalimi. Žmonės - labai siaurų pažiūrų, orientuojasi vien tik į savo profesinę sritį.

Naujuosius metus teko sutikti plačiame žmonių rate. Vakarėlyje dalyvavo vienas svečias iš Norvegijos. Jis taip gražiai grojo elektrine gitara, kad maniau, jog yra profesionalus muzikantas. Nustebau sužinojusi, jog tas vyras yra traktoristas. Pabendravusi su juo pastebėjau, kad jo požiūris į kultūrą kitoks nei daugumos lietuvių. Menas jam reikalingas visapusiškam išprusimui, jis turi įtakos pasaulio suvokimui, sugebėjimui bendrauti, jautrumui.

Ar mokykla gali pakeisti atsainų požiūrį į kultūrą, sudominti menu?

Iš dalies, gali. Tačiau net mūsų mokykloje vaikai, kurie mokosi muzikos klasėje, man pasako: "Mes - ne dailininkai, mums dailės nereikia". Man atrodo, kad mokiniai yra per daug apkrauti mokyklose įvairiais dalykais. Aš nesakau, kad nereikalinga, tarkim, fizika. Vaikas turi suvokti fizikinius reiškinius, kurie vyksta aplink jį, tačiau abejoju, ar būtina mokiniams daugelį dalykų žinoti taip giliai ir plačiai, kaip reikalauja dabartinės programos.

Su moksleiviais dalyvaujate ir patys organizuojate daug įvairių meninių akcijų. Kokios pačiai įsimintiniausios?

Žemės dienai skirti projektai. Vienais metais iš raudonų šakelių pynėme vainikus ir dėjome ant medžių kamienų, norėdami atkreipti dėmesį į miškų saugojimą. Vainikas kaip lizdas, kaip mūsų namai. Kitais metais ant medžių tvirtinome veidrodėlius. Pro juos praeinantis žmogus matė savo atspindį. Mūsų ir medžių siela - ta pati, mes esame gamtos dalis.

Dalyvaudama tokiose akcijose pati pasijuntu kaip vaikas, atrandu pasaulį iš naujo.

Gamtos tema aktuali ir pačios tapyboje?

Taip. Vieną sykį ruošdamasi parodai sugalvojau iliustruoti vieną poetinę frazę iš Vedų: "Tavo kūnas yra žemė, kvėpavimas kaip vėjas, akys kaip saulė". Buvau sumaniusi padaryti sudėtingą instaliaciją su popieriumi, kaligrafija, labai kankinausi.

O paskui atėjo nušvitimas, kad reikia kuo paprastesnių priemonių. Padariau medinius lovelius, į juos sudėjau žėmės, samanų, paaugintos žolės, durpių ir lygiai tą patį nutapiau ant drobės - kaip atspindį mūsų žemės. Man asmeniška šis darbas buvo savotiškas atradimas. Kiekvienas kūrinys, kiekviena paroda man yra savęs auginimas.

Naujausiuose paveiksluose dominuoja kūno motyvas.

Šis etapas jau baigiasi. Tapydama šį ciklą bandžiau iš naujo atrasti save kaip žmogų, asmenybę, ne tik kaip gamtos dalį. man šis etapas buvo nelengvas, jame - daug raudonos spalvos, kurią suvaldyti labai sunku. Darbai sukurti naudojant skirtingas medžiagas, technikas - tai paveikslai tapyti ant drobės, skardos, raižyti ir tapyti and medžio drožlių plokščių. Paskutinis ciklo darbas "Autoportretas". Jį nutapiau prigesintomis spalvomis, man šis paveikslas žymi sugrįžimą į save.

Dosjė

• 
  
  Saulė ŽELNYTĖ


• 
  
  Gimė 1975 m. Vilniuje.


• 
  
  Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje įgijo vizualinio dizaino bakalauro ir magistro išsilavinimą.


• 
  
  Parodose dalyvauja nuo 1997 m.

"Kultūros uosto" rubrika "Jaunas menininkas" tęsia jaunų menininkų Klaipėdoje paiešką. Jeigu pažįstate jauną, kūrybingą žmogų - praneškite mums el. p. [email protected] , tel. 411305, 8 670 16289.

Jurga PETRONYTĖ