Kęstutis Kvaraciejus: "Tik pradėjęs fotografuoti pastebėjau grožį"

Jaunas menininkas

Kęstutis Kvaraciejus, ką tik debiutavęs su savo pirmąja fotografijos paroda, savęs menininku vadinti nedrįsta. "Mano darbas - pardavinėti pieną, fotografija - tik hobis, tačiau kūrybiškumas yra pagrindinis mano gyvenimo variklis visose gyvenimo srityse", - sako pokalbininkas.

Kaip, kodėl pradėjote fotografuoti?

Viena iš priežasčių, dėl kurių pradėjau fotografuoti, yra tai, kad pats labai nemėgstu, kai mane fotografuoja. Dar viena slapta priežastis yra tai, jog visada norėjau išmokti piešti, tačiau neįgyvendinęs šios svajonės ėmiau fotografuoti.

Prieš dvejus metus padariau pirmą fotografiją, kuri mane užkabino. O prieš metus iš vieno senuko senajame turguje Vilniuje netyčia nusipirkau du fotoaparatus - "Zenitą" ir "Smeną". O kad įsigijau techniką, tai pradėjau mokytis su ja elgtis. Brolis kažkada buvo fotografavęs, parodė kaip. Pirmos fotojuostelės neišėmiau, suplėšiau. Antrojoje juostelėje pirmas kadras buvo senovinės mašinos.

Įdomu, kur jūs suradote vienoje vietoje tiek daug senovinių automobilių?

Aš su draugu turiu senovinį 1939 m. opelį "Admiral". Bandome jį prikelti gyvenimui. Reikėjo detalių. Sužinojome, kad pardavinėja kažkur prie Lentvario. Nuvažiavome ir suradome senų automobilių kapinyną. Ten ir padariau tą fotografiją. Gavome ir detalių, dabar jau mūsų automobilis važiuoja.

Seni fotoaparatai, seni automobiliai. Jaučiate sentimentus antikvariniams daiktams?

Su šios dienos naujovėmis nesuspėsi. Naujausias telefonas po mėnesio jau būna beviltiškai pasenęs. Taip su visa technika. O kas iš to? Seni daiktai turi dvasią, istoriją.

Visi mano fotoaparatai - juostiniai, mechaniniai. Paskui nusipirkau dar vieną "Zenitą", "Minoltą". Prieš metus pradėjau nešiotis fotoaparatą nuolat. Fotografija man teikia malonumą, tai mano žaidimas.

Juostinis fotoaparatas turi intrigą. Ką nufotografavai, sužinosi tik išryškinęs juostelę. Kai išryškini ir pamatai klaidas - esi priverstas aiškintis, kodėl. Gilinti žinias, mokytis fizikos ir kitų dalykų.

Pats ir ryškinate nuotraukas?

Pirmosios parodos fotografijos buvo padarytos laboratorijoje, dabar mokausi pats ryškinti.

Kas jums svarbiausia fotografuojant?

Perteikti emociją, nuotaiką. Tokią, kuri sujaudina tarsi netikėta perkūnija iš giedro dangaus. Kiekvieną dieną praeidavau pro vieną močiutę invalido vežimėlyje. Kartais ji būdavo viename kiemo gale, kartais - kitame, niekada per daug dėmesio į ją neatkreipdavau. O vieną dieną sustojau pamatęs jos emociją. Ji lesino balandžius. Tyliai, paslapčia nufotografavau. Ši fotografija - tai ne tik paviršutiniškas vaizdelis, ji man sukelia emocijas, verčia susimąstyti.

Fotografuojate gana trumpą laiką. Paroda - drąsus žingsnis, kas jam paskatino?

Iš tiesų pats negalvojau rengti parodos. Teta (Klaipėdos savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Bronislava Lauciuvienė. - Aut. past.) pasiūlė. Bibliotekos Meno skyriaus darbuotojos paragino, parinko poezijos tekstus prie fotografijų - suteikė formą ekspozicijai.

Parodos pavadinimas "Intervalas". Ką ši sąvoka jums reiškia?

Nuo... iki. Nuvalkiota frazė, tačiau ji atspindi šią ekspoziciją geriausiai. Joje yra visko - nuo fotografijos iki poezijos, nuo jaunystės iki senatvės, laiko, erdvės intervalas. Fotografijos išdėliotos kontrasto principu. Nėra mano fotografijose vienos temos.

Kaip jūsų debiutą įvertino fotografijos profesionalai?

Tai ir kritikavo, jog yra balaganas, fotografuoju viską, kas į galvą šauna. Patarė pasirinkti vieną kryptį, atrasti vieną dominančią temą ir ją vystyti.

Fotografija jums yra...

Hobis, pabėgimas nuo darbo, nuo mokslų.

O kur dirbate, studijuojate?

Šiuo metu studijuoju viešojo sektoriaus strateginį valdymą Romerio universitete. Esu pirmame kurse. O dirbu pieno pardavėju (juokiasi), platinu "Pieno žvaigždžių" produkciją.

Tai visai su menu nesusiję dalykai...

Prie to dar galiu pridurti, kad pirmoji profesija buvo autošaltkalvis. Po to baigiau policijos mokyklą ir kurį laiką dirbau muitinėje, gaudžiau kontrabandininkus.

Nieko sau profesiniai šuoliai..., tačiau visos šios specialybės labai žemiškos, o fotografija susijusi su menu, kūryba.

Visuose darbuose, moksluose, kokie žemiški jie atrodytų, svarbiausia yra kūryba. Turi išmokti taisykles ir sugebėti jas kūrybiškai pritaikyti. Nebūsi geras teisininkas, jeigu nesugebėsi kūrybiškai taikyti teisės aktų, nebūsi geras vadybininkas, jeigu neatrasi kūrybiško metodo, kaip išplatinti kuo daugiau produkcijos. Kūrybiškumas yra progreso variklis. Manau, kad mokykloje vaikams pirmiausia reikėtų ne informaciją kimšti į galvą, o mokyti meninių dalykų, ugdyti kūrybiškumą.

Tik pradėjęs fotografuoti pradėjau pastebėti grožį: atspindžius, rūką, pastebėti, kaip blokinių namų kiemuose pražysta vyšnios.

Sakoma, jeigu nenori dirbti, paversk savo hobį darbu. Ar jums tokia pagunda nekyla?

O kas pieną pardavinės?

Kiekvienas yra menininkas, tačiau tik menininkai tai žino. Ar pats save pavadintumėte menininku?

Neklijuočiau sau menininko etiketės. Vien todėl, kad esu tokių įspūdingų fotografijų... Žinoma, dievų nėra. Aš žaviuosi Algirdo Darongausko fotografijoms, padarė įspūdį albumas "Mūsų žemė".

Jūsų pavardė tik viena raide skiriasi nuo žinomo uostamiesčio fotomenininko Vytauto Karaciejaus. Jūsų tai netrikdo?

Kai prieš 12 metų atvažiavau gyventi į Klaipėdą iš Varėnos, nieko apie Karaciejų nežinojau ir dabar asmeniškai jo nepažįstu, tik darbus esu matęs. Visi nuolat gretina mane su juo, klausinėja, ar mes - ne giminės. Galbūt ir tai buvo vienas pasąmoninių veiksnių, pastūmusių mane į fotografijos pasaulį.

Man įdomiau žaisti, bandant padaryti ką nors su senu daiktu, nei žaisti su naujausiomis technologijomis. Juk fotografuoja ne aparatas, o žmogus.

Jurga PETRONYTĖ