Keista, kad vis dar egzistuojame

- Prieš keletą mėnesių „Respublika“ kalbėjosi su Danieliumi Mušinsku, beišeinančiu iš dvi dešimtis metų sąžiningai vykdytų vyriausiojo kultūros žurnalo „Metai“ redaktoriaus pareigų. Paklaustas apie savosios epochos kultūros ženklus, atsidusęs jis atsakė: „Nelaimė yra gyventi valinskų laikais.“ Darbus kultūros plėšiniuose ir vyriausiojo „Metų“ redaktoriaus kėdę „paveldėjote“ jūs, tad noriu paklausti, kuo ženklintas jūsų laikas?

- Šiame poste esu dar tik pora mėnesių, tad būtų keista, jei pulčiau dalintis „solidžia“ savo patirtimi ir skubėčiau įvardinti savosios epochos ženklus. Nemanau, kad kultūros padėtis nuo D.Mušinsko įvardinto laiko Lietuvoje kiek nors pasikeitė. Ypač kalbant apie valstybės požiūrį į kultūrą ir kultūrininkus.

Kad kultūrą, o pirmiausia kultūrinę spaudą, būtina dotuoti, ypač rinkimams artėjant, darniai sutaria visos valstybės galvų institucijos, tačiau nepasivargina net paskelbti konkurso tam rėmimui. Nenorėčiau sakyti, kad tai bloga valia, bet nesurandu jokio kito tinkamo žodžio. Link pabaigos artėja sausio mėnuo, o kultūrinės spaudos darbuotojams kažkokiu būdu reikia laiku išleisti numerius, planuoti ateitį, lėšas, idant galėtum straipsnį užsakyti, honorarą sumokėti... O jei šiandien konkursas nė nepaskelbtas, vadinasi, dar mažiausiai tris mėnesius niekas nepaaiškės - dar mažiausiai tris mėnesius dirbsime nežinodami, egzistuojame mes iš tikrųjų ar ne.

Klausėte, ar kas nors keičiasi? Tad štai, atsiverčiau jubiliejinį 2001 m. „Metų“ numerį ir perskaičiau jo vedamąjį straipsnį. Pagrindinė to straipsnio mintis: „Kaip keista, kad mes vis dar egzistuojame.“ Tuo metu žurnalas šventė dešimties metų sukaktį - šiemet švenčia jau dvidešimt penkerių, tačiau tas minėtasis „keistumo“ pojūtis ne tik išliko, bet ir dar labiau sustiprėjo.

Negaliu skųstis, kad labai nuskriaustas yra būtent žurnalas „Metai“, bet bendras „epochos“ požiūris į kultūrą - tiesiog šiurpulius keliantis. Vis, pražiūrėdami akeles, laukiame, kad kuri nors valdančiųjų kadencija štai ims ir nudžiugins mus staigmena, bet staigmena kol kas tik ta, kad taip smarkiai kultūros leidinių rėmimo klausimo svarstymas ligi šiolei dar nevėlavo. O įdomiausia - kad iš pažiūros mechanizmas be trikdžių sukasi: valdininkai dirba savo darbą, susirašinėja tarpusavyje, griežtai paisydami terminų, visi popieriai yra tvarkingi, vienos institucijos kitai pateikiami laiku, kultūros spaudos rėmimo klausimu svarstoma aukščiausiu lygiu... Ir tik mažutė smulkmena - kultūros spauda ir toliau lieka merdėti nesulaukdama pagalbos.

Dažnai net ir aukštų valstybės asmenų pasakoma, kad kultūra Lietuvoje gyvena ištiestos rankos principu. Visa tai šventa tiesa, tačiau būtina patikslinti, kad šis „ištiestos rankos principas“ yra šalies valdžios aparato sukurta oficiali Lietuvos valstybėje veikianti metodika, skirta visoms kultūros problemoms spręsti.

Apie kultūros padėtį valstybėje labai aiškiai byloja ir tai, kad porinkiminėse „portfeliukų dalybose“ paimti į rankas kultūros ministro portfelį norinčiųjų jau neatsiranda.

- Šiurpu, kad Lietuvos politikai per dvidešimt penkerius metus taip ir nesuprato, kaip ir kuo matuojama kultūros vertė. Jiems vis dar atrodo, kad vertinga tik tai, kas duoda piniginį pelną pačia primityviausia pirkimo ir pardavimo prasme.

- Prieš prasidedant bet kuriems rinkimams vis ima atrodyti, kad štai - pagaliau suprato. Nes apie dvasines vertybes, teisingus prioritetus ir kultūros svarbą visi byloja kone unisonu, tačiau, rinkimų kampanijoms praūžus, jų supratimas apie tą suvoktą svarbą vėl išgaruoja.

Apmaudu, nes savo darbą išmanančiųjų, kuriančiųjų, sąžiningai kultūros plėšiniuose plušančiųjų turime daugiau nei pakankamai, tačiau tarsi nėra kas jų derlių surinktų į Lietuvos aruodus, - viskas išsibarsto, susimindo... Pagalvojus, jei per tuos dvidešimt penkerius metus visa tai būtų renkama bent po kruopelę, bent po raidelę, tai šiandien tos raidelės jau būtų virtusios solidžia knyga, tačiau, metaforiškai tariant, raidelės nė nebuvo pradėtos rinkti - vis dar plėšomi puslapiai iš būsimojo rankraščio...

Todėl net jei konkreti padėtis išties graudi, man liūdniau ne dėl jos, o dėl visuotiniu virstančio požiūrio, kad kultūra - tai kaži koks antraeilis dalykas, mūsų būčiai ne taip jau svarbus ir reikalingas.

- Būtent dėl to jus drauge su kitų kultūros leidinių redaktoriais ir kultūros darbuotojais prieš kelias dienas ir matėme sostinės V.Kudirkos aikštėje absurdiškai iš vienos vietos į kitą ir atgal kasinėjančius sniegą?

- Norėjome vizualiai parodyti, kokie būna tokio darbo rezultatai, kai darbai ir atsakomybės estafete vis peradresuojamos kitiems, o popieriai ratu keliauja nuo vieno biurokrato stalo ant kito.

Man atrodo, jeigu valstybė savo teritorijos gynybą laiko savo pareiga ir garbe, tai lygiai taip pat turėtų įsipareigoti ginti ir savąją dvasinę teritoriją.

- Na, o alternatyvus sprendimas, koks nors būdas nuleisti tą „ištiestą ranką“ ir apsieiti be valdžios malonės egzistuoja?

- Turėtų egzistuoti. Netikiu, kad galėtume apskritai be rėmimo išsiversti, tačiau į šią vietą darbuotis atėjau galvodamas, kad metas pamėginti išsikrapštyti mums iš tos vienos vienintelės kišenės, kol dar neiškritome iš jos pro skylę. Svajoju suburti gausesnį būrį prenumeratorių, ieškoti galimybių bendradarbiauti su įvairiais kultūriniais institutais, taip pat ir privačių mecenatų... Žiūrėsime, per du savo darbo mėnesius dar ne kaži kiek spėjau nuveikti.

- O kaip kultūros rėmimo problemas išsprendusios kitos ES šalys?

- Nelygu į kurią pusę dairysimės. Jei žvelgsime arti savęs, tai Latvija apskritai prarado visus buvusius kultūros leidinius. Valstybės abejingumas juos sunaikino. Dabar latviai jau suprato, kad kultūra - ne kultūros leidinių, o valstybės reikalas, ir iš visų jėgų stengiasi bent dalį jų atgaivinti, tačiau juk žinome, kad ką nors atkurti visuomet yra nepalyginti sunkiau nei neleisti sunykti.

Neketinu tvirtinti, kad kultūrinė spauda ir vėl galėtų tapti visuotinė, kaip tai buvo Atgimimo laikais, tačiau ji turi burti aplink save ir auginti tą žmonių branduolį, kuris kritinėje tautai ir valstybei situacijoje galėtų virsti gyvybiniu. Juk iš ko atsinaujino ir kieno dėka išliko Lietuva 1918-aisiais ar 1990-aisiais? Būtent iš humanitarų, iš tokio branduolio, apie kurį kalbu. Ta saujelė žmonių, besiglaudžiančių po kultūrinių leidinių skėčiu, manau, privalo valstybės būti saugoma dėl tos pačios minėtosios tautos ir valstybės ginties.

- O užsienio šalių kultūros institutų rėmimo nebaisu? Ar nenutiks taip, kad Lietuvos kultūriniuose leidiniuose rėmėjų sprendimo valia vienintelei neremiamai nacionalinei lietuvių kultūrai nebeliks vietos?

- Kol kultūros leidiniui vadovaus lietuvis, taip nenutiks. Antraip nematyčiau prasmės apskritai tokį darbą dirbti. Juk būtent lietuvių kalba, nacionalinė kultūra yra namai, kuriuose gyvename. Jeigu nesaugosime jų, tai ką tada saugoti? Rėmimas rėmimu, bet savosios koncepcijos tikrai neatsižadėsime ir jokiam diktatui nepasiduosime.

- Puiku, jei tikrai taip. O kaip dėl pačių kultūros žmonių solidarumo, požiūrio kits į kitą ir į minėtąją dvasinės Lietuvos teritorijos gintį? Jeigu kultūros nereikia valstybės šulams, tai galėtų jos reikėti bent mums patiems. Sakykite, Antanai, jeigu kiekvienas iš beveik keturių šimtų Lietuvos rašytojų sąjungos narių užsiprenumeruotų „Metus“, ar jūsų leidinio išlikimo problema nebūtų išspręsta?

- Dėl solidarumo - jūs teisus. Jeigu Lietuvos kultūros žmonės, menininkai nesuvoks, kad privalo solidarizuotis, jei neartės brolybės link, nieko esmingo Lietuvos kultūrai ir nenuveiks.

O apie visuotinį užsiprenumeravimą... Ko gero, jei taip nutiktų, žurnalo išlikimo problema išties išsispręstų, tačiau atsirastų kitų. Pavyzdžiui, kaip tuomet reikėtų elgtis su kitais kultūriniais leidiniais? Ar ir juos visuotinai prenumeruoti? Be to, juk norisi ne pačios prenumeratorių gausos, ne formalaus įpročio nusipirkti - norisi, kad kultūrinis leidinys būtų suvokiamas kaip uostas, kaip kultūros židinys. Ir norisi, kad prenumeratoriai jaustųsi ne to židinio šelpėjais, o jo dalimi.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“