Kaukėse - antgamtinių būtybių grimasos

Ar seniai drožiate kaukes? Parodoje man gražiausia savo baisumu atrodo giltinė.

Drožiu nuo vaikystės, išmokau savarankiškai. Eidavau į dailės salonus, parodas, mugėse stebėjau dirbančius medžio meistrus. Žavėjo kaukės savo išraiška, meniškumu, pajutau trauką. Stengiuosi, kad mano kaukės būtų ne baisios, bet - linksmos, žmonių ydas pašiepiančios, iškalbingos.

Ar švęsdavote Užgavėnes?

Dar atsimenu, kaip pas senelį Lapgaudžių kaime, dabar jau išnykusiame, ateidavo būrys persirengėlių, muzikantų. Dėdė armonika grojo. Valgydavome blynus, šiupinį, kopūstus, vėdarus, dešrą, kunkį.

Kaip nukirstam medžiui įkvėpti gyvybės?

Reikia ką nors įsivaizduoti. Kanapinį darai liesesnį, sunykusį veidą, Lašininį - sotų, riebų, išpampusį, iškištu liežuviu. Drožiu viską, taip pat ir rūpintojėlius, kai kada juos nusipiešiu.

Koks medis yra paklusnus, o koks sunkiai kaltui pasiduoda?

Dažniausiai drožiu liepą, tai šviesus, plastiškas, minkščiausias ir maloniausias medis, nešerpetoja. Sunkiausiai pasiduoda kietmedžiai - ąžuolas, uosis. Kol nepripratau prie įrankių, įsipjaudavau rankas.

Kaip randasi šventieji, gal paskaitote knygų apie šventųjų gyvenimus?

Prisimenu, kokie dalykai žavėjo vaikystėje kaime. Dėdė kolūkyje veždavo šieną iš laukų, sėdėdavau ant šieno kupetos. kildavome į kalniuką, būdavo ten kryžius su nukryžiuotuoju, koplytėlės. Gaila, ir jų nebėra.

Esate padaręs stambesnių darbų?

Baldams pasidaryti neturiu staklyno ir dirbtuvių, bet koplytstulpių esu padaręs. Vienas stovi Kartenoje pas pusbrolį, uošvei paminklą, medinį rūpintojėlį, esu pastatęs.

Kuo išsiskiria žemaičių drožyba?

Yra savitas matymas, mąstymas, bruožai, charakteris, humoro jausmas. Mūsų pradininkų, Aniceto Puškoriaus darbai mane įkvėpdavo, Raimondo Puškoriaus kaukės. Pažiūrėdavau parodoje, norėdavosi padaryti ką panašaus, nekopijuodavau, bet šį tą pasiskolindavau. Mane traukia tradicinis, ne modernusis menas.

Ar bus kas tęsia tradicijas?

Jeigu bus toks požiūris į tautodailininkus, kaip dabar, kai iš jų norima pasipinigauti, tai nemanau, kad ilgai bekvėpuos. Kol dar yra senieji, ir tautodailė klesti, o paskui gali ir mirti...

Kur iškeliauja jūsų skulptūros?

Į užjūrį. Tuoj prasidės vasaros sezonas, turizmo centras mus kvies į Teatro aikštę, kai atplauks kruiziniai laivai, kad parodytume ką nors įdomaus, nematyto. Man tas darbas patinka, artimas ir savas, nenorėčiau jo apleisti.