Kašučių ežere - sensacingas radinys

Darbėnų seniūnijoje, prie Kašučių ežero tyvuliuojančioje pelkėje, senovės kuršių istorija besidomintis 32-jų kraštietis Denisas Nikitenka aptiko ligi šiol mokslininkų netyrinėtą radinį – senovinę kūlgrindą, arba brastą. Apie šį Lietuvoje itin retą objektą sužinoję paveldosaugininkai susirūpino įtraukti jį į valstybės vertybių registrą.

Gamtos slepiamą, tik seniesiems Kašučių gyventojams ir žvejams žinomą, kūlgrindą ligi pusmetrio semia vanduo.

Dvi akmenų tako versijos

Paslaptingojo akmenų tako plotis – per 2 m, o vandeniu prabrendamas jo ilgis – per 70 m. Lauko rieduliais grįstą senovinį taką dumblėtoje, vandens sąžalynų užneštoje – ir taip pačios gamtos nuo pašaliečio akių, regis, stropiai užmaskuotoje pelkėje D.Nikitenka pirmąsyk aptiko dar prieš 13 metų, o šiemet jį vėl susirado. Tačiau jau sukaupęs istorinių žinių ir tvirtai pasiryžęs paviešinti savo radinį ir iškovoti, kad jis būtų apsaugotas valstybės nuo galimos ūkinės veiklos - mat, ežeras, pelkė ir aplink esantys žemės plotai šiandieną priklauso privačiam asmeniui. Bendradarbiaudamas su istorikais, paveldosaugininkais bei archeologais, D.Nikitenka išsiaiškino dvi buvusias šio istorinio objekto versijas: anot jo, tai gali būti maždaug XIII a. kuršių kūlgrinda arba XVIII - XIX a. hidrotechninis įrenginys.

„Kūlgrinda – tai akmenimis grįstas įslaptintas takas per pelkę. Senojo lietuvių tikėjimo puoselėtojas Romuvos krivis Jonas Trinkūnas įsitikinęs, jog kūlgrindas mūsų protėviai įsirengdavę ne vien tam, kad paslapčia, klaidindami priešą, spruktų iš pilių. Tai - ir šventas takas, vesdavęs juos į šventas vietas. Ši versija man labai įtikinama, juolab, kad aplink Kašučių ežerą – gausu senosios kuršių istorijos paminklų“, - įsitikinęs D.Nikitenka.

Jis patikslino, kad greta kūlgrindos Kretingos kraštotyrininkų patriarchas Ignas Jablonskis surado aukojimo akmenį su dubeniu. Deja, jis buvo suskaldytas kolūkiečių. „Prie kūlgrindos yra ir vikingų periodo kuršių kapinynas, o visai neseniai žymus archeologas Vykintas Vaitkevičius išsiaiškino, kad viduramžiais sudeginti žmonių palaikai būdavo laidojami ne tik žemėje, bet ir pelkėje. Tai patvirtino kelerių metų jo kasinėjimai Rytų Lietuvoje, - mintį pratęsė pašnekovas. - Pelkės Lietuvoje juk beveik netyrinėtos archeologų. Galbūt ir Kašučių ežere ar pelkėje yra ištisas kapinynas, o kūlgrinda buvo naudojama kaip apeiginis takas? Be to, netoliese žinomos ir 2 kuršių piliavietės, senovės žemdirbystės vieta. Tad, manau, kad kūlgrinda patenka į visą kuršių paveldo archeologinį kompleksą“.

Pagal antrąją versiją akmenų kelias per pelkę, arba brasta, tarnavo kaip susisiekimo priemonė. „Netoli šios vietos buvo Kašučių dvaras, ir galbūt dvarponiai per pelkę trumpino kelią iš Kūlupėnų į Darbėnus. Teko girdėti pasakojimų, kad per pelkę vežimai dardėdavę į Darbėnų turgų. Gali būti ir taip, tačiau kas paneigs versiją, kad šis hidrotechninis įrenginys nebuvo paklotas ant ankstesnio, kuršių grįsto, tako?“ - svarstė mėgėjas tyrinėtojas.

Unikalaus radinio priešistorė

D.Nikitenka su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalijo, kaip teigė, kūlgrindos atradimo istorija, į kurią jį, dar mokinį, nukreipęs, regis, pats likimo pirštas.

Besimokydamas Pranciškonų gimnazijoje, jis dalyvavo gamtininkų klubo „Liepsnelė“ veikloje, ir teko registruoti paukščių rūšis sudarinėjamam perinčių paukščių atlasui.

„Apgailestavau, kad Kretingos rajone nėra ežerų, išskyrus – Kašučių, tad stebėjimams pasirinkau šią vietovę. Sykį Klaipėdos krašto ornitologų draugijos vadovas, dabar - Ventės rago ornitologinės stoties viršininkas Vytautas Jusys, man padavė atšviestą karinį žemėlapį labai smulkiu, 1cm: 500 m, masteliu. Pietinėje Kašučių ežero pusėje – pačioje jo „uodegėlėje“ - atradau mažais stačiakampiais, lyg traukinuką, pažymėtą objektą ir rusiškai užrašyta - XIII amžius“, - pašnekovas prisiminė, jog tąsyk pirmąkart pagal labai tikslią šio žemėlapio nuorodą jis ir aptikęs kūlgrindą, arba brastą.

Pašnekovas neslėpė nuostabos: „Įsivaizduokit, šį sovietinį žemėlapį knygyne nuperka V. Jusys, atšviečia, išdalija, ir jis patenka būtent man į rankas. Ir tai, kas vyksta šiandien, yra labai logiška eiga“.

Ilgus metus D.Nikitenkos išsaugotas unikalus atradimas vėl apie save priminė šią vasarą, sužinojus, kad aplink Kašučių ežerą pardavinėjama žemė.

„Man labai svarbu, kad kūlgrinda – unikalus kuršių istorijos objektas, galbūt vienintelis toks taip gerai išsilaikęs visoje Lietuvoje ar net Europoje, neišnyktų. Jei paveldosaugos specialistai jį įregistruos, kūlgrindos jau nebegalima bus užpilti, sausinti - ją bus privaloma saugoti“, - tvirtino pašnekovas.

Tyrinėjimus užsako savininkas

Denisas įsitikinęs, jog kretingiškiai pagrįstai galėtų didžiuotis savo krašto istoriniu paveldu: „ Mokslininkai būtinai turėtų ištyrinėti kūlgrindą, ji turėtų būti prieinama visuomenei. Deja, šiandieną ji yra izoliuota, nes pateko į privačias valdas“.

Todėl, neslėpė D.Nikitenka, jam labai svarbu kuo plačiau paviešinti faktą apie kūlgrindos atradimą, o tai jau sukėlė rezonansą visuomenėje. Spalio 28-ąją jis yra kviečiamas į Klaipėdos universiteto mokslinę konferenciją apie Kuršių žemės tyrinėjimą, kur ketina skaityti pranešimą apie savąjį atradimą.

Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas prisipažino: nors aplinkui Kašučių ežerą jam tekę tyrinėti nemažai baltiškojo periodo paveldo, tačiau kūlgrindos jis nėra matęs. Jis visgi laikosi nuomonės, jog tai buvęs Kašučių dvaro, kurį XV- XVI a. valdė bajorai Sakeliai, laikotarpio akmenimis išgrįstas kelias.

„Tam, kad galėtume tiksliai nustatyti amžių, reikalinga atlikti archeologinius tyrinėjimus. Tačiau privačioje valdoje juos turi inicijuoti pats savininkas“, - tikino J.Kanarskas. Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas patikino, jog šis objektas yra neabejotina paveldo vertybė, nepaisant, ar tai yra slėpiningoji kūlgrinda, ar brasta.

Jis pabrėžė, jog kitą mėnesį KPD specialistai svarstys klausimą dėl šio objekto įtraukimo į paveldo vertybių registrą.

„Pritarčiau J.Kanarsko nuomonei, kad Kašučių ežeras slepia brastą, kuri gali būti ir labai ankstyvo – baltiškojo laikotarpio, siekiant sutrumpinti kelią per ežerą. Visgi pagrindinis kūlgrindos tikslas būdavo suklaidinti priešą. Tai – slaptas kelias per pelkę, kuriuo žmonės pasitraukdavo iš piliaviečių. Jis būdavo zigzaginis arba įrengtas kaip labirintas, kad priešas pelkėje žūtų. O atrastas kelias yra tiesus“, - savo nuomonę išsakė L. Kavaliauskas.

*

Prie Kašučių ežero ištyrinėta viena seniausių, I tūkstantmečio pradžios gyvenvietė, senovės protėvių žemdirbystės laukai, kapinynas, aptikta aukojimo akmuo su dubeniu. Todėl kūlgrinda, D.Nikitenkos manymu, galimai įsilieja į bendrą šio archeologinio komplekso dalį.

„Netrukus kretingiškiams pateiksiu dar vieną staigmeną: akmenų krūvoje, netoli kūlgrindos, aptikau, kaip mokslininkai jau nustatė, akmens amžiaus grūstuvę, kurią dovanosiu Kretingos muziejui“, - sakė D.Nikitenka.