Kas sieja paštą, knygas ir Pečkiną?

Žodis „paštininkas“ nemažai daliai lietuvių vis dar neatsiejamas nuo frazės „čia aš – laiškanešys Pečkinas“. Šį sakinį žino kiekvienas, kuris užaugo žiūrėdamas animacinius filmukus apie trijulę iš Rūgpienių kaimo ir ligi šiol prisimena jos nuotykius. O istorijos apie juos atkeliavo iš rašytojo Eduardo Uspenskijaus knygų serijos, pagal kurią ir buvo sukurti žymieji filmukai. Lietuviškai pirmąją serijos dalį „Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas“ išleido leidykla „Nieko rimto“, o kadangi spalio ir lapkričio mėnesiais Lietuvos paštininkai ir laiškanešiai mini net dvi šventes (paštininkų dieną ir „Lietuvos pašto“ įkūrimą), leidykla kartu su Pečkinu ir kitais knygos herojais nusprendė pasidomėti laiškanešių darbo ypatumais.

Dėdė Fiodoras (o „dėde“ jį šaukia dėl to, kad yra labai rimtas ir savarankiškas šešiametis berniukas: „ketverių metų išmoko skaityti, o šešerių jau pats sriubos išsivirdavo“) rašo laišką tėvams ir pasakoja, kaip puikiai jis įsikūrė Rūgpienių kaime. O istoriją skaitantys mažieji nežiniukai klausia, kodėl dėdė Fiodoras nesiunčia žinutės arba elektroninio laiško? Ir apskritai, kas dar gali rašyti paprastus laiškus? Kaip leidyklai paaiškino „Lietuvos pašto“ atstovė Aurelija Jonušaitė, šiais laikais laiškai rašomi ne dėl to, jog nėra kito būdo nusiųsti žinią. Žmonės vis dar siunčia ranka užrašytus laiškus, nes jie – asmeniški ir parodo dėmesį. Juk žmogus turėjo įdėti nemažai pastangų tam, kad išrinktų gražų atviruką, jį užrašytų, užklijuotų pašto ženklą ir galiausiai įmestų laišką į pašto dėžutę.

Artėjant didžiosioms metų šventėms – Kalėdoms ir Naujiesiems Metams – senąjį sveikinimo būdą prisimena ir jauni žmonės. Ne paslaptis, kad daug giminaičių ir draugų dabar gyvena užsienyje, o paprastėjant keliavimui po Europą žmonės susiranda naujų pažįstamų ir iš kitų šalių, tad ranka rašytas laiškas dažnai tampa netikėta ir malonia staigmena.

Savo knygoje E. Uspenskijus piešia įsimintiną paštininko Pečkino charakterį – jis smalsus, gudrus, viską žinantis ir labai atsidavęs tarnybai. Visgi šiuolaikiniai paštininkai turi pasižymėti šiek tiek kitokiomis savybėmis. „Lietuvos pašto“ atstovė pasakojo, jog laiškanešiui svarbiausia mokėti greitai pristatyti laiškus, būti mandagiam ir gebėti maloniai bendrauti su klientais. Tačiau tam, kad laiškanešys būtų greitas, sklandžiai veikti turi visas pašto mechanizmas, kuris iš tiesų yra labai didelis ir sukasi ištisą parą. Dienos metu laiškai ir siuntos surenkamos iš geltonųjų pašto dėžučių ir pašto skyrių, o naktimis visa tai išskirstoma ir išvežiojama po Lietuvos paštus, kad anksti ryte laiškininkai jau galėtus laiškus ir siuntas pristatyti gavėjams.

Paštininko Pečkino svajonė buvo dviratis: „O man atvežkite dviratį. Aš paštą juo vežiosiu“. Galbūt nutebsite, tačiau tokia transporto priemone paštininkai keliauja ir šiais laikais. Galima sutikti ir pėsčiomis vaikščiojančių laiškanešių, tačiau tam, kad galėtų itin greitai pristatyti korespondenciją, kurjeriai neišsiverčia be automobilio. Jiems ypač svarbu puikiai pažinoti miestą ir mokėti greitai jame judėti, todėl jei norite sužinoti, kaip greičiausiai nuvykti iš vieno taško į kitą aplenkiant transporto spūstis, klauskite kurjerių!

Tad paklausus, kad sieja paštą, knygas ir Pečkiną, dabar turbūt jau prisimintumėte ne tik animacinį filmuką, bet ir E. Uspenskijaus knygą „Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas“. Joje, šalia įsimintino laiškanešio Pečkino charakterio, rašytojas piešia ir kitus ryškius personažus – jūrinį katiną Matroskiną, šunį Šariką (paprastą, o ne kokį veislinį), protingąjį dėdę Fiodorą ir, žinoma, pasakoja apie nesibaigiančius jų nuotykius. Į animacinį filmuką netilpo visos smagios istorijos, nutikusios trijulei, todėl knyga – puiki galimybė prisiminti, sužinoti daugiau, o jaunesniems – pradėti naują pažintį.