Karvelis Danijoje pasigenda Baroti galerijos.

Baroti galerijoje iki liepos 11 d. naujausius savo kūrinius eksponuoja du klaipėdiečių dailės mėgėjų labai mylimi dailininkai Isroildžonas Baroti ir Arvydas Karvelis.
Galerijos šeimininkas I. Baroti, nuolat užsiėmęs kitų dailininkų kūrybos pristatymais Klaipėdoje, Lietuvoje ir svetur, retai palepina žiūrovus naujais savo kūriniais. A. Karvelis, prieš penkerius metus išvykęs dirbti į Daniją - pats retas svečias. Tad abiejų autorių kūrybos vernisažas buvo ypač laukiamas. Lietingą dieną per parodos pristatymą galerija buvo sausakimša iki vėlaus vakaro. Susitikome su dailininkais kitą dieną prie kavos puodelio. (Skaitytojus įspėjame, kad menininkai prie kavos puodelio kalba dažniausiai ne apie meną... - Aut. past.).

Arvydas: Man pačiam norisi, kad mano tapyba keistųsi. Ieškau naujų temų, motyvų, spalvos, formos sąskambių. Jei kurčiau tą patį per tą patį, nusibostų ir pačiam, ir žiūrovui būtų neįdomu. Paprastai orientuojuosi į Baroti galeriją ir į tuos žmones, kurie nuolat lankosi šioje galerijoje.
Kūrybos sąlygos pakeitus aplinką nepasikeitė. Danijoje taip pat laikausi savo įpročio tapyti namuose. Man molbertas turi būti prie lovos.

Kodėl prie lovos?

Isroildžonas: Na, ateina naktį mūzos, ir kad su jomis nereikėtų bendrauti, Karvelis puola prie molberto...
Arvydas: Ir vaidinu, kad esu labai užsiėmęs, - juokiasi... - Bet grįžkime prie klausimo.
Manau, kad įgimti dalykai, pirminė žmogaus patirtis, kultūrinė aplinka, kurioje jis užaugo, turi daug įtakos kūrybai. Juk tapai visa, ką esi matęs... Tai akivaizdu ir Isroildžono kūryboje.

Nesutinkate su nuomone, kad menininkas iš prigimties - kosmopolitas?

Arvydas: Kažin ar kosmopolitas...
Isroildžonas: Manau, kad dailininkas yra kosmopolitas, nes jis laisvas kūryboje. Jis gali tapyti bet kokiom spalvom, naudoti bet kokios pasaulio kultūros motyvus. Niekas nenustatys pagal A. Karvelio tapybą, kad jis lietuvis. Pakabink šalia R. Martinionio paveikslą. Abu - lietuviai, klaipėdiečiai. Kas bendro tarp jų paveikslų? Nieko.
Arvydas: Pats menas yra kosmopolitiškas.

Bet pažiūrėję į Baroti darbus kaipmat pasakytume, kad jie - ne lietuvio.

Isroildžonas: Tiesa, nes taikomasis menas stipriai susijęs su tradicija. Be to, keramika - pati archaiškiausia dailės šaka. Pagal jos liekanas archeologai nustato, kokia civilizacija buvo vienoje ar kitoje vietoje. Man tai svarbu. Tradicinių Rytų, nebūtinai tadžikų, motyvų naudojimas kūryboje - yra mano arkliukas. Tuo mano darbai - kitokie ir įdomūs Lietuvoje, Europoje.
Tuo tarpu gimtojoje Tadžikijoje esu sulaukęs labai daug priekaištų dėl nutautėjimo, tradicijų nesilaikymo. Dar tarybiniais metais mano darbų dėl to nepriimdavo į respublikines tadžikų keramikos parodas.

Abu gyvenate ne gimtojoje šalyje. Kada ir kur aplanko svetimumo jausmas?

Isroildžonas: Aš Lietuvoje gyvenu ilgiau nei Tadžikijoje. Čia subrendau kaip žmogus. Užsieniečiu jaučiuosi grįžęs į gimtas vietas.
Arvydas: Aš Danijoje gyvenu 5 metus, tačiau grįžtu į Klaipėdą kas pusmetį, laikausi įsikibęs senų draugų. Deja, laikui bėgant viskas keičiasi...
Danijoje esu emigrantas ir jaučiuosi svetimas, nors atradau ten draugų, esu pelnęs bendradarbių pasitikėjimą. Tačiau kaip menininkas, ten negaliu realizuoti savęs, nemoku kalbos. Be to, net ir nedideliame miestelyje Vailėje (Vejle), kur aš gyvenu, tarp savų dailininkų pakankamai stipri konkurencija, nenoriu kištis.

Ko Karvelis Danijoje pasigenda labiausiai?

Baroti galerijos, o šiaip šauni šalis.

Kuo?

Vailė tokio dydžio kaip Šilutė. Labai tvarkingas, jaukus miestelis, turintis pėsčiųjų gatvę ir pramoninį uostą.
Žmonės ten labai geranoriški, neagresyvūs. Net vagysčių nebūna. Policininką per ketverius metus mačiau gal tik keturis kartus. Biurokratai labai sąžiningai dirba savo darbą. Patys danai - nuoširdūs. Tad grįžęs čia jau pradedu stebėtis lietuvių pavydumu.

Moterys emancipuotos ir neprieinamos?

Danės mažiau emancipuotos nei švedės, tačiau kai vienai pažįstamai išlipant iš traukinio padaviau ranką - ji pradėjo juoktis. Ir nešulio iš jų nepaimsi, pačios tempia.

Baroti galerija jau penkerius metus Danijoje pristato lietuvių dailininkų kūrybą. Taigi šios šalies meninė aplinka pažįstama jums abiem. Kuo skiriasi parodos pristatymas Danijoje ir Lietuvoje?

Arvydas: Danai labiau menais domisi nei lietuviai, bet man labiau patinka pas Baroti. Čia visi mane žino ir pažįsta, nereikia šnekėti per parodos atidarymą, aiškinti savo darbų, atsakinėti į tokius klausimus, kaip pavyzdžiui: "Kas įkvėpė nutapyti šį paveikslą?"
Isroildžonas: Danijoje ir visoje Vakarų Europoje dailininkai susiduria su komentaro problema. Ten žmonės neperka dailės kūrinio, kol nesužino jo atsiradimo įstorijos.
Arvydas: O paskui, kai pasikabina paveikslą namuose, pasakoja jo istoriją visiems savo svečiams.

Sunku įsivaizduoti Karvelį, aiškinantį savo paveikslą...

Isroildžonas: Danijoje, Koriso miesto galerijoje, kur mes pristatome lietuvių meną, tai už mus darė tos galerijos šeimininkas. Paveikslų komentavimas - vienas iš lemiamų meno biznio sėkmės svertų. Galerijos šeimininkas turi numatyti, ko reikia pirkėjui, istoriją apie paveikslą specialiai jam pritaikyti.
Arvydas: Taigi mums neteko pasakoti apie savo darbus. Tikriausiai būtume viską sugadinę, - juokiasi.

Ką atostogų metu veikia Karvelis Klaipėdoje be to, kad bendrauja su bičiuliais ir žurnalistais? Įdomu, ar melnragiškis jau buvo prie lietuviškos Baltijos?

Arvydas: Nieko neveikiu. Tam ir atostogos. Prie jūros nebuvau - šalta ir toli.
Isroildžonas: Man atrodo, kad jūra melnragiškiams reikalinga tik kojoms vakare nusiplauti...
Arvydas: Dar atsigerti, kai esi labai ištroškęs, arba alui pasimerkti, - juokiasi. - Gal reikia nuvažiuoti...