Karšti įspūdžiai iš lėlių teatrų rojaus

„Įsivaizduokite, žmonių kaip jūros šventėje, trukmė - dešimt dienų ir visi pakvaišę dėl lėlių teatro“, šviežiais įspūdžiais tryško Klaipėdos lėlių teatro aktorė Renata Kutaitė. Ji ir režisierė Gintarė Radvilavičiūtė ką tik sugrįžo iš rugsėjo pabaigoje Šarlevilyje-Mezjere, Prancūzijoje, vykusio tarptautinio lėlių teatrų festivalio. Klaipėdietės ten važiavo norėdamos susipažinti su svarbiausiu lėlininkų renginiu pasaulyje, mokytis, pajusti savo teatrą platesniame kontekste, pasidomėti didelio festivalio organizacijos niuansais, patyrinėti vyraujančias tendencijas, užmegzti naujų kontaktų.

Gilias lėlininkystės tradicijas turinčioje Prancūzijoje, lėlių teatras yra prestižinis, turi gausų lankytojų ratą. Visas festivalio dienas aktyviai spektaklius lankiusios R. Kutaitė ir G. Radvilavičiūtė sutiko papasakoti savo įspūdžius ir tuo pačiu pasvarstyti kaip tarptautinėje erdvėje atrodo Klaipėdos lėlių teatras.

Gausybė renginių

Vos atvažiavusias lietuves Šarlevilis-Mezjeras pasitiko lėlėmis. Pačios įvairiausios – mažos ir didelės, jos žvelgė iš visų parduotuvių vitrinų. Kaip juokavo R. Kutaitė, „net pačiame pigiausiame prekybos centre radome lėlę sumontuotą iš šakučių“. Šarlevilis-Mezjeras ne tik jaukus senovinis miestelis – tai tikras lėlininkų rojus, mat jame įsikūręs tarptautinis lėlininkų organizacijos UNIMA centras, tarptautinis marionečių institutas, amato mokosi būsimieji lėlininkai, o kas antrus metus jau nuo 1961-ųjų rengiamas garsusis festivalis.

G. Radvilavičiūtė pasakojo, kad festivalis gali būti skaidomas į dvi zonas – vidinę ir išorinę, „vidinė, kai perki barangius bilietus, eini į teatrus. O gatvės zona – išmėtyta po visą miestelį. Joje begalė spektaklių. O po spektaklio pagal savo galimybes pinigus meti į kepurę. Visi spektakliai yra praėję atranką. Įdomu, kad gandas apie geriausius spektaklius sklinda iš lūpų į lūpas. Pavyzdžiui, visus labai sužavėjo italų kompanija „Compagnia Dromosofista“ gatvės spektaklis, tad galiausiai aplink juos būriuodavosi minios žmonių“. Viešėdamos Šarlevilyje-Mezjere klaipėdietės kūrėjos kiekvieną dieną sąžiningai išsiruošdavo į spektaklius. Mėgindamos suskaičiuoti, kiek aplankyta, jos mini apie 30 spektaklių, į kuriuos įėjimas buvo mokamas, o matytų gatvės zonoje suskaičiuoti net neįmanoma.

Merginas maloniai nustebino lankytojų gausa. Į garsiausių kompanijų spektaklius bilietai buvo išpirkti dar vasarą. Tačiau Klaipėdos lėlininkėms pavyko aplankyti visus žymiausius spektaklius tarp kurių buvo Blind Summit (Anglija), Compagnie Philippe Genty( Prancūzija), Duda Paiva company (Olandija), Perth Theatre Company (Australija), Handspring puppet company (South Africa).

Šarlevilio-Mezjerio lėlių teatrų festivalis dar gali būti laikomas didžiule idėjų ir talentų muge. Vyksta susitikimai, kuriuose garsių teatrų vadovai, turtingi žmonės ir jauni kūrėjai susėda prie bendro stalo. Kūrėjai siūlo idėjas, vyksta diskusijos, mezgamos pažintys.

Lėlės suaugusiesiems

Vienas iš pagrindinių dalykų, kuris patraukė R. Kutaitės ir G. Radvilavičiūtės dėmesį, buvo festivalio auditorija. Spektakliai daugiausiai buvo skirti suaugusiems lankytojams. Tai kiek neįprasta žinant, kad Lietuvoje lėlių teatras dažniausiai siejamas su vaikiškumu, kaip ne itin rimtas, nevertas didelių lankytojų dėmesio. Šarlevilyje-Mezjere eilėse į lėlių teatro spektaklius valandą ir ilgiau stovintys kuo rimčiausi suaugusieji įrodė, kad ne visur yra taip pat.

Lėlinkystė daug kur yra pripažinta, prestižiška teatro forma. Skamba garsūs režisierių, lėlininkų vardai. Pats teatras dinamiškas, pavyzdžiui, Prancūzijoje, režisieriai kiekvienam spektakliui suburia jam tinkamiausius specialistus, kartais net iš kitų šalių. Pastatytas spektaklis keliauja po šalį, vyksta į užsienį. Po dviejų metų susibūrusi komanda išyra, o kitam spektakliui renkami nauji kūrėjai.

Spektaklių vaikams festivalyje taip pat būta, jie klaipėdietėms patiko pasirinkta raiškos forma, „nei ryškių spalvų, nei Pepės, nei Batuoto Katino – tai yra to, ką paprastai siejame su vaikų dėmesio traukimu. Pavyzdžiui, vienas aktorius, viena lėlė, gana blankios spalvos, o visi dvimečiai žiūri išsižioję. Aišku, lėlė keičiasi, transformuojasi“, - pasakojo R. Kutaitė ir čia pat pridūrė, kad tas vaikams skirtas spektaklis tinka ir suaugusiems žiūrovams, „Įdomu, kad spektakliai nėra griežtai skirstyti pagal amžiaus grupes. Mokytojos vaikus iš mokyklų vedžiojo gatvėmis ir žiūrėjo ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems skirtas lėlių transformacijas“. G. Radvilavičiūtė apibendrino, jog pastebima ryški tendencija, kad vaikų ir suaugusiųjų spektakliuose raiškos formos tokios pat – gali skirtis tik tematika. Vaikams ji gal kiek lengvesnė. Kalbėdama apie aiškiausias lėlių teatro kryptis pasaulyje G. Radvilavičiūtė pasidalino ir daugiau pastebėjimų, „labai nustebino darbas su objektais. Daiktas kaip simbolis. Nebėra atskirties tarp aktoriaus ir objekto - jie veikia kartu, papildo vienas kitą . Įstrigo veiksmo dinamika, netikėtumai, darniai įpintos šiuolaikinės technologijos, daug asociatyvių prasmės žaidimų“.

Klaipėda neatsilieka

Viešnagė lėlininkų mekoje klaipėdietėms priminė, kad lėlių teatro mylėtojų bendruomenė pasaulyje yra didelė ir stipri. Lietuvoje lėlių teatras dažnai vis dar yra nesuprantamas. Kaip svarstė R. Kutaitė, tai gali būti siejama su šalies kultūra, istorija, „lėlė tautiečiams siejasi su marionete, kurią kažkas valdo, žaislu, kurį galima numesti. Mūsų pasąmonėje lėlė nėra svarbi. Juk mes maži ir mus pačius nuolat kas nors valdo, ekonominėmis ar kokiomis kitomis virvelėmis. O yra kultūros, kur lėlės kelia visai kitas asociacijas – jos šamaniškų ritualų dalis, dievų ar protėvių tarpininkas su žmonėmis“. Kolegei antrinusi G. Radvilavičiūtė, lėlių teatro įvaizdžio problemas siejo ir su gilių jo tradicijų nebuvimu. Juk festivalio gimtinėje, Prancūzijoje, jis skaičiuoja šimtmečius. Yra didelė auditorija, ji domisi, lanko spektaklius, teatrai turi dėl ko gyventi, jie nuolat motyvuojami ieškoti kažko naujo. Lietuvoje kol kas nemažai laiko užima vien bandymai įtikinti, kad lėlių teatras yra tinkamas visiems, kad jis gali būti toks pat įdomus ir paveikus kaip kad, pavyzdžiui, dramos.

Vis tik situacija mūsų šalyje nėra tokia bloga. Dabar su Klaipėdos lėlių teatru auga vaikų karta, atsiranda daugiau suaugusių lankytojų. O ir pats teatras, kad ir nedidelis, savo kuriamų spektaklių kokybe nenusileidžia teatrams, matytiems festivalyje. „Mūsų teatras juda kartu. Kai palygini supranti, kad, mūsų teatre vyksta ieškojimai, tik mes esame labai maži, mums gal trūksta drąsos, pažinčių, dažnesio išėjimo į platesnę erdvę. Labai džiaugiamės Vilniaus teatru "Lėlė" , kuris šiemet pirmą kartą atstovavo Lietuvą Šarlevilio-Mezjero festivalyje, pristatė spektaklį suaugusiesiems "Teiresijo krūtys", kuris manau sulaukėnemažo prancūzų dėmesio“ džiaugėsi G. Radvilavičiūtė.

Iš Šarlevilio-Mezjero klaipėdietės parsivežė ne tik pasitenkinimą, priklausymo didelei lėlininkų šeimai jausmą, bet ir svarbių pamokų. Sužavėjo gatvės lėlių teatras, galimybė jį pritaikyti uostamiesčio erdvėse. Pasisemta organizacinių žinių, kurios pravers rengiant VIII-ąjį tarptautinį lėlių teatrų festivalį „Karakumų asilėlis“ Klaipėdoje. Susimąstyta, kokiomis dar nebandytomis taktikomis galima patraukti suaugusius žiūrovus.