Karaliaus Lyro "pasmerktasis"

Iš arčiau

Valstybinio jaunimo teatro vadovas, aktorius bei režisierius Algirdas Latėnas atvyko į Klaipėdos dramos teatrą užbaigti prieš trejus metus pradėto spektaklio Viljamo Šekspyro "Karaliaus Lyro". Visą gruodį teatre vyksta intensyvios repeticijos, šekspyriškas intrigas narplioja šešiolika aktorių.

Režisierius Benas Šarka V. Šekspyro "Karaliaus Lyro" Klaipėdos dramos teatre nesugebėjo pastatyti trejus metus. Kaip jaučiatės imdamasis įgyvendinti šią idėją?

Ketinau "Karalių Lyrą" režisuoti Kaliningrade, tačiau trys jaunos aktorės išvyko į Maskvą vaidinti mano režisuotoje "Žuvėdroje" ir spektaklis kuriam laikui buvo atidėtas. Klaipėdos dramos teatro vadovas G. Pranckūnas kažkaip užuodė, kad aš turiu "Karaliaus Lyro" idėją ir pakvietė.

Žinoma, situacija čia komplikuota, tačiau man svarbiausia yra aktoriai. Jei rasiu su jais bendrą kalbą - niekas nebaisu.

Su uostamiesčio teatro aktoriais dirbate antrą kartą - 1993-aisiais Klaipėdos dramos teatre režisavote S. Šaltenio "Jasoną". Kaip aktoriai pasikeitė nuo to laiko?

Nežinau. Man atrodo, kad Klaipėdos aktoriai buvo puikūs tada ir dabar - puikūs. Klaipėdos dramos teatras turi savo veidą, specifinę klaipėdietišką dvasią, šeimos atmosferą. Manau, kad taip ir turi būti teatre.

Man nepatinka amerikietiškas teatro modelis, kai scena tampa poligonu spektakliams statyti. Man būtų neįdomu dirbti vien su kviestiniais aktoriais.

Prieš mėnesį Valstybiniame jaunimo teatre įvyko jūsų režisuota A. Čechovo "Dėdės Vanios" premjera, dabar imatės Šekspyro. Kuo šiandien jums aktuali klasika?

Klasika - tai nėra kažkas atgyvento, neįdomaus, išaukštinto. Man atrodo, kad apsisukus laiko ratui, klasika skamba labai šiuolaikiškai.

Gal aš nežinau, kas yra šiuolaikiškumas? Kažkam šiuolaikiškumą įkūnija "fashion" gražuolė, kasdien keičianti kostiumėlius. Man šiuolaikiškas atrodo laisvas žmogus.

Taip, tam tikri pavadinimai, laipsniai, karaliai, grafai Šekspyro pjesėse šiuolaikiniam žmogui svetimi, bet tai nieko nereiškia. Klasikos keliamos žmogaus problemos šiandien skamba dar aštriau, nei tais laikais, kai kūrinys buvo parašytas.

Ką norite pasakyti visuomenei, režisuodamas "Karalių Lyrą"?

Nežinau. Nuo to, ką šneki per repeticijas, iki premjeros, 10, 15 spektaklio daug kas labai pasikeičia. Taigi jei dabar atsakinėčiau į jūsų klausimą, turėčiau kalbėti labai protingai ir būčiau paprasčiausiai nenuoširdus.

Pagrindinės "Karaliaus Lyro" temos - valdžios troškimas, kartų konfliktas, šeimos santykiai. Visa tai kažkaip turėtų persipinti ir suskambėti spektaklyje.

Karaliaus Lyro vaidmenį kuria Vytautas Paukštė, pats norėtumėte būti jo vietoje? Juk esate pirmiausia aktorius.

Net nežinau. Režisuodamas spektaklį išgyvenu visus vaidmenis.

Ką šiuo metu vaidinate?

Turiu vieną vaidmenį Jaunimo teatre, spektaklyje O. Danilovo "Geltonoji neūžauga". Tai keista komedija su rimta pabaiga. Būti šiame spektaklyje ir analizuoti save man įdomu.

Kartais Niujorko klube Vilniuje vaidinu poetiniame muzikiniame projekte su "Rojaus tūzais" "Mano sielos netylančios stygos".

Dabar mano gyvenime baisus režisūrinis maratonas. Iki kovo turiu baigti "Karalių Lyrą", nes kovą Breste turiu pradėti režisuoti Moljero "Don Žuaną", kitais metais laukia režisūriniai darbai Samaroje, Omske, Novosibirske.

Lietuvos režisieriai veržiasi į Vakarus, o jūs į Rytus. Kodėl?

Man sunku dirbti su vertėju. Žmogus mintį išreiškia ne žodžiais, o intonacijomis. Kai nejauti sakinio struktūros, žodžio akcento - esi tarsi atidalintas nuo spektaklio. O kai reikia aiškinti subtilesnius sielos dalykus - net lietuvių kalboje pritrūksta žodžių.

Be to, manau, kad kultūrai, menui, švietimui neturi būti sienų.

Kas lengviau - vaidinti ar režisuoti?

Rimtai žiūrint - ir tai, ir tai sunku. Aktorius atsako tik už vaidmenį, bet geram aktoriui taip pat rūpi visos spektaklio grandys.

O režisierius yra pasmerktasis. Ant jo pečių gula visas organizacinis darbas. Nemaloniausia, kad režisūrai, darbui su aktoriais lieka mažai laiko, nes tenka daryti labai daug neįdomių dalykų. Pavyzdžiui, reikia išsiaiškinti, kaip padaryti stalą, kurį nupiešė dailininkas, nes teatre nėra konstruktoriaus.

Laimei, nuo vaikystės visada šalia manęs buvo konstruktyvių mužikų, kurie tai išmano. Mano senelis, tėvukas, žmonės teatre - man jie padėjo perprasti ir techninį, buitinį pasaulį.

O brolis Faustas Latėnas dažnai kuria muziką jūsų spektakliams. Be to, jis - kultūros viceministras, o jūs - Valstybinio jaunimo teatro vadovas. Kaip derinate viešus ir privačius interesus?

Gal esu labai nešiuolaikiškas, bet man tik blogiau, kad jis užima tokias pareigas. Kūrybinio bendradarbiavimo mudu neatsisakome, o visa kita - jo reikalas. Na, jį traukia ta politika, o man įdomu analizuoti, kokios grupuotės veikia, tačiau dalyvauti toje šutvėje - ne. Aš puikiai žinau, kad valdžia yra mūsų priešas numeris 1. Mes ją renkame ir turime priversti dirbti.

Politika bei teatras turi bendrų bruožų. Vienas jų - tamprus ryšys su gyvenimu. Ar kaip nors, kada nors nusikratote teatro, ilsitės nuo jo?

Paskutines atostogas paaukojau T. Viljamso "Stiklinio žvėryno" pastatymui Krasnodare...

Tačiau kartais nuo teatro pailsiu. Turiu nemažą šeimą - tris vaikus, žmoną. Su jais ne sezono metu atvažiuojame pailsėti kelioms dienoms prie jūros, pasivaikščioti po tuščius krantus.

Dažnai važiuojame į sodybą Antalieptės kaime, Zarasų rajone. Dabar ten likusi vienintelė mano senelių sodyba. Vaikštome tais takeliais, kuriais aš dar vaikas būdamas laksčiau. Ten užtenka kelių dienų, kad dūšia atsigautų nuo to marazmo.

Tai teatras - "marazmas"?

Aišku.

O kas ne "marazmas"?

Pabuvimas vienam...  

Jurga PETRONYTĖ