Kaip susidraugauti su savo baime?

Tačiau tai - pokalbis ne tik apie baimes, bet ir apie lėlių teatrą čia, Lietuvoje, bei Prancūzijoje, ateities planus ir originalias kūrybines idėjas.

Jūrate, kodėl pasirinkote kurti būtent lėlių teatro spektaklius?

Turbūt dėl to, kad čia yra daugiau fantazijos, kūrybos ir galimybių.

Vilniuje dirbote lėlių teatre, tačiau nusprendėte toliau mokytis Šarlevilio nacionalinėje teatro mokykloje. Kokia tai buvo istorija? Kur studijavote prieš tai?

Mokiausi vaidybos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) pas Algirdą Latėną ir Gediminą Storpirštį. Vėliau, dirbdama Vilniaus teatre "Lėlė", aš tiesiog užsikrėčiau noru daugiau sužinoti ir gilinti žinias. Taigi sužinojau apie šią mokyklą Prancūzijoje ir nusprendžiau pamėginti ten įstoti.

Kuo gi skiriasi Lietuvos lėlių teatro mokykla nuo prancūziškosios?

Kalbant apie Lietuvoje kuriamą lėlių teatrą, čia yra labai įdomių menininkų, režisierių. Studijų metais aš pradėjau gilintis į lėlininkystę, tad galiu pasakyti, kad tikrai daug dirbome, mus mokė ir žymus Lietuvos scenografas ir režisierius Vitalijus Mazūras.

Tačiau negalėčiau palyginti tų mokyklų, nes studijų metais Lietuvoje daugiau susidūriau su aktorinio meistriškumo pamokomis. Manau, lietuviai menininkai, kuriantys lėlių teatre, turi įvairių įdomių idėjų.

O Prancūzijoje, būtent Šarlevilio teatro mokykloje, lėlininkystė turi gilias tradicijas. Studijos čia vyksta "workshop'ų" principu.

Kodėl pasirinkote stoti būtent į Prancūzijos aukštąją mokyklą?

Žinia, Šarlevilis yra lėlininkų centras, ten vyksta didelis lėlių teatro festivalis, taigi turbūt todėl ir norėjosi stoti būtent čia.

Nors prancūzų kalbos, kuria vyko studijos, nemokėjau, tačiau ją teko greitai "perkąsti". Kaipgi kitaip būčiau studijavusi?

Vis dėlto adaptacijos procesas man nebuvo sudėtingas. Žmonės, kurso draugai buvo labai draugiški, malonūs, tad nesijaučiau atstumta. Taip pat teko daug dirbti, tad gal dėl to ir nesiilgėjau namų. Tiesiog nebuvo tam laiko.

Į Lietuvą su įdomiais projektais atvykstate ne primąsyk. Šįkart jūs rodysite spektaklį "Kas tu?" Gal galėtumėte papasakoti jo priešistorę?

Kartą į mano rankas pakliuvo vaikiška Marsės Lopez knygelė "Kas tu?" (Marce Lopez "Qui est tu?"). Ji man labai patiko dėl savo paprastumo, iliustracijų bei istorijos. Siužetas pasakojo apie berniuką, prie kurio kartą prisėda "Kažkas" ir nuo to laiko niekaip nuo jo neatlipo. Berniukas bandė pabėgti, ignoravo "Kažką", tačiau jam vis tiek nepavyko nuo šio atsiplėšti. Galiausiai berniukas pažiūrėjo "Kažkam", kas jį labai gąsdino, į akis, ir su juo susidraugavo. Knygos gale buvo pažymėta: "Taip aš susidraugavau su savo baime."

Mano galvoje įstrigo ši tema. Juk iš tiesų būna, kad kažko bijai, tačiau kartais nė nepavyksta įvardinti baimės. Ypač įdomu šia tema kalbėti su vaikais. Aš jiems sakau, kad emocijos, verdančios viduje, yra ne priešai, o draugai.

O ko labiausiai vaikai bijo?

Darėme tyrimą, kurio metu Klaipėdos Marijos Montessori darželyje-mokykloje to klausinėjome vaikų. Tačiau aš kiek nusivyliau, nes supratau, kad vaikų baimės labai pakito nuo tų laikų, kai mes buvome maži. Mes bijodavome tamsos, aukščio, o šiandien mažieji bijo... zombių!

Kyla klausimas, ar jie matė zombį, jei šio bijo? Ką gi jie žiūri ir ką tuo metu veikia tėvai? Pasiteiravus, iš kur keturmečiai ar penkiamečiai žino apie tas gąsdinančias būtybes, jie sako, kad iš kompiuterinio žaidimo "Mein craft"!

Ir kaipgi jūs bandysite įteigti vaikams, kad šie nugalėtų savo baimes? Kad ir zombių baimę?

Tokia ir esmė, kad reikia ne nugalėti, o su jomis susidraugauti. Baimė neišnyksta, ji lieka visą gyvenimą. Tad bandymas ją nugalėti yra bergždžias. Taip pat neįmanoma baimės užgniaužti ar paslėpti spintelėje. Teisingiausia būtų tiesiog su ja susidraugauti.

Ar jūs naudojatės šiais patarimais? Ko pati labiausiai bijote?

Taip, bandau. Aš bijau liftų, nes vaikystėje kartą esu jame užstrigusi. Savo patirtį būtinai panaudosiu savo spektaklyje.

Jeigu žmogus bijo kalbėti viešai. Ką tuomet jam reiktų daryti?

Reikia sau užduoti daug klausimų. Ar tikrai aš to viešo kalbėjimo bijau? Bijau kalbėti ar bijau dėmesio, žmonių, kuriems kalbu? Susmulkinus baimę iki mažytės, reiktų užduoti paskutinį klausimą: ar tikrai aš to bijau?

KOMANDA. Su savimi į Klaipėdą lėlių teatro režisierė atsivežė ir tarptautinę komandą. Kadras iš intensyvaus darbo, kuriant dekoracijas spektakliui "Kas tu?". Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Bijoti kalbėti viešai dažniausiai reiškia baimę kalbėti nepažįstamiems žmonėms, kurie gali mus kritikuoti ar iš mūsų pasijuokti. Taigi baimę reikia tikslinti ir galiausiai rasti išeitį. Galbūt tiems žmonėms išvis nereikia kalbėti (juokiasi. - Aut. past.)?

Su kokia komanda dirbate? Kas yra jūsų palydovai?

Su manimi dirba labai didelė ir smagi komanda. Kompozitorius - Tomas Diomė (Thomas Demay) iš Prancūzijos, scenografė Thais Trulio iš Brazilijos ir prancūzė Marion Belot. Vaidybą kuria Aiva, Živilė, Rūta ir Aušra.

Kaip vyksta dekoracijų gamybos procesas?

Aš niekada nesistengiu pirmiau pulti prie dekoracijų gamybos. Manau, kad vaidyba ir dekoracijos turi eiti koja kojon. Juk pagamintą lėlę galbūt bus sunku aktoriui pajudinti, ja artikuliuoti.

Taip pat, kuriant spektaklį, pirmiau gaminame prototipus. Juk medžiagos yra brangios ir kartais būna, kad jos nė netinka spektakliui. Tad prieš perkant, reikia įsitikinti bent 95 proc., kad jos tiks.

Scenografijos dėstytojas man yra pasakojęs istoriją apie vieną režisierių, kuris statė spektaklį Prancūzijos nacionaliniame teatre. Ir jis sakė scenoje norįs matyti tikrą marmurą. Visi butaforininkai sukilo - juk šis taip brangiai kainuoja! Ar negalima išsiversti be jo? Tačiau režisierius buvo užsispyręs ir išsikovojo tai, ko norėjo.

Ir ką jūs manote, pastato tą milžinišką marmuro plokštę ant scenos, įjungia apšvietimą ir pamato, kad nuo jo atsispindi šviesa... Taigi teko ieškoti kito sprendimo.

Šiuo metu gyvenate Prancūzijoje. Ar turite ten savo trupę?

Su kurso draugais sukūrėme trupę "23:50", tačiau aš dirbu ir su kitais kolektyvais. Šiuo metu organizuojame gastroles į užsienį, kur rodome mano diplominį spektaklį "Neišvengiami žvėrys". Dalyvavome Berlyno, Štutgarto festivaliuose. Lenkijoje vykusiame festivalyje pagrindinio vaidmens aktorė buvo pripažinta geriausia. Šis spektaklis nagrinėja mirties temą.

Kokių kitų turite idėjų?

Žadu kurti spektaklį apie tremtį ir parodyti šią istoriją prancūzams. Šis spektaklis bus kuriamas, remiantis žmonių prisiminimais, kurie galbūt nustebins žiūrovus. Ėmiau interviu iš tremtį patyrusių lietuvių ir šis įrašas trunka 38 val. Išties gerai padirbėjome!

Tavo kūrybą lydi socialiniai projektai. Kodėl?

Aš nė nežinau, ar įmanoma kitaip. Juk klausi savęs, kodėl išvis statai šį spektaklį? Pavyzdžiui, spektakliui apie tremtį aš ėmiau interviu tam, kad neišnyktų jų prisiminimai. Norėjosi juos įamžinti. O kalbant apie kūrinį "Kas tu?", kaip galima statyti spektaklį apie vaikų baimes, prieš tai nė nepakalbinus mažamečių? Juk tada tu tiesiog meluotum publikai!