"Kai lėlė kalba, slepiu savo veidą"

Studijoje kvepėjo duona, šviežiomis drožlėmis, mėtėsi iš medžio skobtos "padvėsusios" sparvos. Pamaniau, jeigu čia įleistum vaikus, turėtų darbo, o jeigu dar atidarytum pūpsančius lagaminus ir ištrauktum lėles... Negalėjau nepaglostyti ožkytės liūdnomis stiklo karoliukų akimis, nepakalbinti, nes atrodė gyva.

"Tikiuosi, kad ir psichiatrams taip būna... Pjausčiau kūdikėlį iš faneros, nusipiešęs siluetą, kai nukrito, man rodėsi, kad jam skauda. Į "Karakumų asilėlio" festivalį atvažiavęs lėlininkas iš Rusijos pasakojo, kad jo kolegė, pakuodama lėles į plėvę, sakė: "Taigi jos uždus." Tai - vaizduotės dalykai, ir jeigu žmogus geba įsivaizduoti, kad skauda negyvam daiktui, geba atjausti ir žmogų", - įsišnekus pasakys Linas.

Ar pirmieji žaidimai su lėlėmis prasidėjo gimtajame Petrelių kaime, kur, kaip sakėte, gyveno šišioniškiai ir kapinės buvo pilnos antkapių su užrašais "Zubė"?

Mano tėvai, pradinės mokyklos mokytojai, darė lėles. Su draugais pastatėme vieną kitą spektaklį, bet paskui jos ilgai dulkėjo, kandžių kapojamos, kol jas sulaužėm. Tada norėjau būti lakūnas, nes 1968 metais, kai vyko Čekoslovakijos įvykiai, virš kaimo labai žemai skraidė desantiniai lėktuvai. Atsimenu, bėgau pasitikti, bet vienas taip užriaumojo, kad prisiplojau prie žemės. Ūkininku būti nenorėjau, nes ieškojau lengvesnės duonos. Ir žmonės pradėjo sakyti, už mane nusprendė: "Tu gražus, būsi aktorius." O paskui pradėjau lankyti teatrą Klaipėdoje, nes draugas pasakė, kad ten pliką moterį rodo, nors spektaklyje "Durys pyška" rodė tik nuogą nugarą. Stojau į aktorinį Vilniuje, ten, ačiū Dievui, nepriėmė, bet įstojau į režisūrą Klaipėdoje. O dabar turiu savo teatrą, esu laisvas paukštis. Turbūt taip nutiko, kad lėlėms reikėjo manęs, ir jos mane susirado, o ir vaikų mažų namuose visada turėjau...

Kodėl prieš keletą metų atsiskyrėte nuo Klaipėdos lėlių teatro, kurio steigėjas buvote?

"Bitlai" irgi išsiskirstė. Iš tikrųjų ten tebesu, vaidinu. Bet kaip bičių avilyje būna: atsiranda nauja motinėlė, ir išsiveda pusę avilio. Reikėjo šeimyninio verslo, kad išgyventume, ir mano žmona yra puikiausia teatro direktorė. Ne, vaikai neprivalės perimti to teatro, jokios prievartos nebus, aš ne Lukošenka.

Kaip teatras iš vystyklų užsiaugina savo žiūrovą?

Mes gi daugybę metų, nuo 1989-ųjų, vaidinome, kai dar nebuvo teatro, tik trupė žmonių. Rodydavome spektaklius universiteto mokomajame teatre, ten niekas vėl ir vėl neateidavo. Kartą kilo mintis žiūrovų parsivesti iš vaikų ligoninės, bet neleido, sakė, negalima jų vesti per gatvę. Tas procesas užtruko 20 metų, ir dabar trunka, čia gal mano žmona papasakotų, kai ji skambina, kokios reakcijos būna: "Mes iš lėlių teatro, gal norėtumėte spektaklį pažiūrėti?" Iš pradžių reikėdavo labai derėtis dėl kainos, laiko, o paskui, kai parodėme ir paklausėme, kada galėtume su kitu spektakliu atvažiuoti, jau sakė - labai prašom! Darželių, mokyklų vaikai daug visko mato, nes pilna alkanų menininkų.

Kaip spektaklio vyksme dalyvauja vaikučiai?

Tarkime, kai būna paskutinė scena, ir ožka ožiukus išvaduoja iš vilko, jie visi susėda į gražų laivą kaip atgimimo simbolį, kuris važinėjasi po sceną, o ožių dievas ant jų galvų paberia auksinių grūdelių, vaikai ateina jų pasirinkti. Nori, kad ant jų galvų ožiukas Kreivakojėlis pastrakaliotų. Jeigu spektaklis vyksta prieš pietus, vaikai jau būna nusilakstę, išalkę, pamiegoti nori, bet jeigu spektaklis vyksta tuoj po pusryčių, būna dėmesingi. Saulutė - mūsų priešas, su ja sunku konkuruoti, geriau jau tebūnie blogas oras.

Kodėl vaidinate vienas, manipuliuojate aštuoniomis lėlėmis iš karto?

Juokauju: geriausia, kai pinigus dalinasi vienas. Ir man neiškyla organizacinių problemų, lėlės nerūko, negeria. Jeigu kurios nėra repeticijoje, imu pjūkliuką, ir ji atsiranda. Pripjaustai tokių "sausainių" ir aukoji juos ant stalo kaip komuniją.

Aš įsivaizduoju, kad lėlininkas - drovus žmogus. Kaip suaugusį žiūrovą sudominti, kad šiam lūpa atvėptų?

Jeigu jis vienas, yra aktoriaus, dailininko, dramaturgo, režisieriaus mišinys, ir inžinierius-konstruktorius, numatantis, kaip lėlė transformuosis. Tau svarbu, ką perduosi per tuos "ranktūrėlius", per juos artisto "dūšia" turi įeiti į lėlę, ar tai būtų koks kitas daiktas.

Reikia padaryti spektaklį, kad būtų įdomu sau pačiam, kad turėtų prasmę, temą. Blogas lėlininkas tas, kuris suvaikėja, geras tas, kuris vaikiškas, bet ne infantilus. Su malonumu skaitome vaikiškas knygas, tokias, kaip "Troliai mumiai", "Mažasis princas", kuriose yra kažkas svarbaus ir filosofiško, apie gyvenimą. Manau, lėlių teatras yra labai poetiškas, o poetiškumas gali būti ir sentimentalus, kokio žmogui labai reikia. Teatras gali būti labai protingas, konstruktyvus, šaltas, stebinti atradimais, išradimais, bet neveikti emocijų.

Kaip lavinate balsą?

Klaipėdos lėlių teatre buvo spektaklių, kai dainavome trim balsais fantastiškas senovines žemaičių dainas, paruošti universiteto docentės Irenos Nakienės. Dainuodavome visur, kur susirinkdavome, paskui ausis priprato, o mūsų aktorės susilaukė gyvų lėlių. Yra artikuliacijos triukų, kai kalbi gomuriniu balsu arba atkiši žandikaulį į priekį, ir jau yra kitas personažas.

Kuriate spektaklius, atsirėmęs į tautosaką, o ji, atrodo, jau tiek nusibrūžinusi. Man patiko Oskaro Milašiaus užrašytos labai žiaurios lietuvių pasakos.

Man regis, jis labai "mandravojo". Kai stačiau paskutinįjį spektaklį, skaičiau Jono Basanavičiaus pasakas iš visų rinkinių, ieškodamas siužeto. Ir - mhm! Tik įsigilink, ten yra visko. Mes su I. Nakiene po premjeros kalbėjome, ji sakė, kad dabar mokslininkai studijuoja būtent senąsias pasaulio pasakas ir ieško prasmių, bando paaiškinti simbolius, iš kur kas pareina. Aš ir sakau: imk bet kurią iš pasakų, užsimerkęs ir bedęs pirštu, ir kai pradedi žiūrėti, tiek visko pradeda atsiverti! Sustojęs klausi savęs: o kur išeina ožka? Taip, ji sako: "Išeinu parnešti šio ir to", o kas ją ištraukia iš namų? Niekada gyvenime nebuvau susimąstęs. Kai jau baigiau spektaklį, mes atvažiavome į rusakalbių darželį, ir auklėtoja vaikų klausė, kokie buvo ožiukai, na, margi, rudi, ir vienas - kreivakojėlis, taigi - neįgalus. Tada kilo klausimas, kaip tai parodyti teatre. Visi ožiukai - gimnastai, ir jie nori tą vilką įsileisti, o Kreivakojėlis sako: paprašykit, kad parodytų letenėlę, čia ne mūsų mamos balsas. O kas tas vilkas, gražus žvėris? Režisieriaus Mazūro "Raudonkepuraitėje" sakoma, kad vilkas - tai gamta, ir Raudonkepuraitė su gamta susidraugavo, bet visi kiti išsigando, kad ji per toli nuklydo nuo civilizacijos. Aš galvoju kitaip, kad vilkas yra nuodėmė ir labai traukia. Ir jis praryja ožiukus, nes mama juos paliko. Tik tas vargšelis neįgalusis, kuris apsisisiodavo ir kvapas buvo nekoks, vilkas šlykštėjosi, visus savo brolius išgelbsti. Mano spektaklyje motina ožka miršta, nes šoka šoka apimta isterijos, kol nugriūna...

Pasakose trečiasis brolis yra tinginys, kvaiša, o jam sekasi. Kur čia pamokymas?

Taip, kvailiui sekasi, sakoma - duok durniui kelią. Visi durniai ant kelio stovi, protingieji - pakelėje, griovy guli. Tai gal mums užtenka durniui kelią duoti? Matot, trečias brolis yra kūrėjas, tas, kuris nesustoja. Yra pasaka: trise ėjo, priėjo sidabro, aukso kalną, du broliai juos pasiėmė, o trečiasis ėjo dar toliau. Nuėjęs į baisią girią, galvojo, kad jeigu gautų ko pavalgyti, tai ir būtų, ko visą gyvenimą ieškojo. Bet atranda stalelį, kuris duoda maisto, išmaino jį su kitu žmogumi į kuprinę, iš kurios iššoka kareiviai, ir jiems liepia atimti iš to žmogaus atiduotą stalelį. Paskui dar visa tai išmaino į švarką, pareina namo, broliai nepripažįsta, nes sidabrą ir auksą jau investavę. Kvailelis pabarškina į kuprinę, iššoka žalnieriai, primuša brolius, paskui ir visą karalystę, ir į žmonas gauna princesę. Ši, išsiaiškinusi, kas vyro kuprinėje, patykojusi ją pagrobia, paprašo kareivių, kad jį išmestų į gatvę. Bet kvailys turėjo dar švarką, vos ne atominio ginklo galios, ir nukariauja karalystę, užmuša žmoną, veda kitą, nukariauja pusę pasaulio. Būtų nukariavęs visą, bet mirė. Kalba eina apie tai, kad tu negali pasitenkinti ir sustoti. Pasaka žiauri: užmuša žmoną, veža į turgų bobutę, bet tai yra nestandartinis ėjimas, dabar sakytų - inovacija.

Kaip vertinate modernųjį teatrą? Mačiau spektaklį-marazmą, kur kūdikiams rodė geometrines figūras, tėveliams aiškino kažkokią sistemą, teorijas...

Manoma, kad modernus teatras - tai nauja ir kitaip, kažkas "seksy", kas patinka jaunimui. Literatūros kritikė Viktorija Daujotytė sakė, jog visa pasakų simbolika ir turinys yra dingę, bet šis žodis kilęs nuo žodžio "dingstis", ir jei atrasi, kas yra dingę, tai ir bus modernu. Bet turi kažkokias prasmes atkasti. Aš nelabai mėgstu modernybių, jeigu ten nėra kalbama apie žmogų, o savęs demonstravimas, bandymas nustebinti. Suprantu, žmonėms nusibosta psichologinis-buitinis Stanislavskio teatras, bet taip būna, kai jame nebėra gyvybės. Teatras yra toks reiškinys: viens du, ir numirė. Manau, kad tik įsisteigė teatras, jau ir mirė, gyvas buvo, kol kūrėsi, neturėjo savo būsto ir koncepcijos. Bet kaip palaikyti teatro gyvybę, tai yra svaičiojimai gurmanams. Kai buvau jaunas, maniau, kad yra žmonių, kurie viską išmano. Bet žmogus ne viską gali, yra ribotas, ir kai kuris parašo knygutę ir ima ką nors teigti, nesuprasi, kokiais tyrimais remiasi. Žinoma, reklamoje yra juodosios technologijos, kurios patraukia nevalingą žmonių dėmesį.

Kaip išsirutulioja spektaklis? Kai įsižiūri į lėles, imi stebėti jūsų veido mimiką.

Draskausi prieš veidrodį, repetuoju ir savęs nematau, tik kaip lėlės juda, tada galiu fantazuoti toliau, kas vyksta, ką daryti, kad vyktų. Paskui be veidrodžio dirbi kaip grynas techninis darbuotojas, matai lėles iš ano galo, ir turi įsivaizduoti, kaip atrodo iš priekio, spėlioji, ar jos ką pamatė, ar sukluso. Blogai, jei mano grimasas stebi: kai lėlė kalba, turi įsitikinti, ar tai ir kitiems svarbu, ir slėpti savo veidą. Ištarei žodį, ir supranti - bendrausi su publika ar būsi vienas. Žiūrovai - totalizatorius, turi jausti jų širdis pulsuojant. Ai, negaliu paaiškinti, kaip sakė vienas žymus aktorius: "s detstva nenavyžu teatra."

Ar nekyla noras statant spektaklį parodyti ką nors beprotiška, sunkiai paaiškinama?

Visi spektakliai vis tiek bus "zubiški". Mes ir taip kiekviename spektaklyje ką nors "laidojame", tai kokią kvailutę, tai Žuvėjėlis sudegina raganą, išsitraukia jos kąsnelį ir ragauja. Mes juk kasdien vienas kitą ėdam. Svarbu, kad mane supranta. Kai spektaklį rodėme dienos centro "Lakštutė" lankytojams, kurie turi proto negalią, jie taip įsijautė ir reagavo, kad po to, rodėsi, jau ir mirt gali. Per Velykas buvau Amerikoje, Čikagoje, Lemonte, kur kitokia socialinė aplinka, rodos, tokių dalykų nereikia, bet vienas tėvelis priėjo ir lyg pykdamas pasakė: "Žinai, aš apie tavo spektaklį tris dienas galvojau." Siūlė parodyti per televiziją, neva mes atrodysim visai kitokie, manau, tai ir būtų beprotybė, jei būčiau sutikęs. Aš mėgstu tūnoti urvelyje, nors žemaičiai sako: " Puodu apsivožęs, bobos nerasi."

Aš kaip tas vilkas-batsiuvys, kuris darbą pradėjęs paprašė jaučio, suėdė ir aviną, dainuodamas: "Gera galva, gudri galva, gerai sugalvojo", o batų taip ir nepasiuvo. Neturiu jokių planų, nieko dar nėra, o jau paskelbtas spektaklio premjeros laikas, žmona daro "piarą". Negali apvilti moters, o ji kažkaip tiki, kad "batai" bus.