Kad paveikslas derėtų ne tik prie sofos

Ekonomikos studijos, darbas banke ir iš pažiūros netikėtas posūkis į meną. Rezultatas - daugiau kaip metus sostinėje gyvuojančio klubo besidomintiems menu įkūrėja Ilma Nausėdaitė, neseniai viešėjusi Klaipėdoje su paskaita apie šiuolaikinės meno rinkos ypatybes, pateikia kitokį nei įprasta šalies galerijoms ir muziejams požiūrį į profesionalią kūrybą bei jos rezultatus: ji nebijo kalbėti apie meną ir komerciją, chaotišką lietuviškų meno kūrinių kainodarą ir šiai rinkai tenkančius iššūkius.

Klaipėdoje užaugusi meno propaguotoja nuo 18-os gyvena Vilniuje - studijų laikotarpiu metai vijo metus, ir tik gavusi magistro diplomą tuometinė banko darbuotoja sako suabejojusi, ar išties esanti ten, kur norėtų būti.

"Tik tada suvokiau, jog menas visada buvo šalia manęs - keliaudama visada aplankydavau muziejus, galerijas, pirmas mano matytas - tada buvau dvejų, - ir didžiausią įspūdį padaręs filmas buvo apie kompozitorių bei dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį", - šypsosi I. Nausėdaitė.

Nutarusi nerti į meno pasaulį ji prisidėjo organizuojant pirmąją Lietuvoje meno mugę "ArtVilnius'09". "Būtent šio renginio metu supratau, jog Lietuvoje meną ir visuomenę skiria itin didelis atotrūkis. Žmonės meno prisibijo, nes jo nesupranta. Vienintelis vertinimo kriterijus - gražu arba ne. Šitaip kilo idėja įkurti meno klubą, kurio tikslas - supažindinti su meno rinka, paprastai, bet profesionaliai kalbėti apie meną, ugdyti naują kolekcininkų kartą", - pasakojo pokalbininkė.

Klubas įsikūrė prieš gerus metus. Kokiais per šį laikotarpį nuveiktais darbais labiausiai didžiuojatės?

Labiausiai didžiuojuosi tuo, kad jis iki šiol veikia, - šypsosi pokalbininkė. - Tai rodo, jog žmonėms jis reikalingas. Be to, džiaugiuosi, jog pavyko į Vilnių atvežti nemažai pasaulinių meno ekspertų - didžiausios pasaulio galerijos "Gagosian" vadovę Victorią Gelfant, "Deutsche Bank" kolekcijos kuratorių Alistairį Hicksą, meno instituto "Sotheby's" meno rinkos departamento vadovą dr. Iainą Robertsoną ir kt.
Šį rudenį rengiame paskaitų ciklą apie meno istoriją - žmonės vis dažniau užsimena, jog jiems trūksta bazinių žinių apie meną. Spalį vyksime į meno keliones į Londoną ir Paryžių, lankysimės meno renginiuose Lietuvoje.

Domėdamasi šiuolaikine meno rinka daug keliaujate ir stebite situaciją kitose šalyse. Per paskaitą užsiminėte, kad Lietuvą nuo pasaulinių meno centrų skiria nemažai dalykų, neaplenkiant kai kurių menininkų nemokėjimo prisistatyti, užsienio kalbų žinių stoką, manieros siūlyti pirkėjams kainas "iš lubų"... Galbūt turime ir pranašumų?

Lietuvoje meno rinka dar tik formuojasi. Iki šiol menas būdavo perkamas kaip interjero puošmena. Dažnai jį išsirinkdavo net ne pats žmogus, o dizaineris. Šiuo metu vis daugiau žmonių pradeda domėtis menu ir nori įsigyti kūrinius, kurie atitinka jų pasaulėžiūrą, o ne sienų ir sofos spalvą, - šypsosi. - Tuo metu vietinės galerijos yra prisitaikiusios prie rinkos situacijos: didžioji dalis parduoda dekoratyvius kūrinius ir veikia kaip meno parduotuvės. Jos neturi tikslo turėti savo autorių sąrašą ir rūpintis menininkų karjera.

Be to, dažna galerija išgyvena ne parduodama meno kūrinius, bet gaudama finansavimą iš Kultūros ministerijos. Taigi meno kūrinių pardavimas yra atsitiktinis įvykis, daug daugiau pastangų yra nukreipiama į projektų rašymą, kuris lyg ir labiau garantuoja pajamas, nors ir labai menkas.

Pasaulyje įprasta, jog meno kūrinių kainos priklauso nuo menininko pasiekimų: kiek jo darbų yra įsigiję muziejai, kiek parodų jis yra juose surengęs, su kokiais autoriais dalyvavo grupinėse parodose ir pan. Visa tai - lyg menininko CV.

Tuo metu Lietuvoje kainodara visiškai chaotiška - visi prašo, kiek nori. Brangiausi darbai - tų menininkų, kurie yra paklausiausi rinkoje, kad ir negalėdami pasigirti meno profesionalų pripažinimu. Tad nieko keisto, kad vis daugiau lietuvių važiuoja meno pirkti į užsienį: už tą pačią kainą jie gauna ne tik jiems patinkančius, bet ir meninę vertę turinčius darbus.

Propaguodama meną ir žvelgdama į jį ne tik iš dailėtyros, bet ir iš komercijos pozicijos, esate iki šiol mūsų šalyje menkai plėtotos veiklos krypties atstovė.

Meno klubas - tai ne pelno siekianti organizacija, tačiau nesiekiame pasipelnyti prašydami pinigų iš valstybinių institucijų. Tikiu, jog maža organizacija turi nuspręsti, ar pinigų prašys, ar juos užsidirbs. Aš vis dėlto linkusi būti nepriklausoma ir tikėti, kad Meno klubo veikla reikalinga žmonėms. Gyvuojame tik jų paramos dėka.

Esate kilusi iš Klaipėdos. Jeigu tenka domėtis uostamiesčio meno situaciją, ką iš uostamiesčio menininkų išskirtumėte kaip turintį perspektyvų tarptautiniu lygiu, kaip iš vadybos ir rinkodaros pozicijų vertintumėte uostamiesčio meno populiarinimo įstaigų veiklą?

Tiesa sakant, retokai būnu Klaipėdoje, o kai tenka, pirmiausia aplankau artimuosius. Menui laiko dažnai nelieka. Nepaisant to, manau, jog klaipėdiečiai gali didžiuotis daug metų veikiančia Baroti galerija bei Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru, kuris supažindina uostamiesčio gyventojus su įvairiais menininkais, įdomiais projektais.

Klaipėda, kaip ir visa Lietuva, yra maža ir niekada neturės didelės rinkos. Todėl manau, jog galerijoms, menininkams tikslinga savo veiklą orientuoti į tarptautinę rinką, mąstyti plačiau.

Užsienio muziejai ir galerijos, populiarindami meną, taiko ir versle  įprastas metodikas, kurios verčia smalsuolius praleisti parodų kompleksuose bemaž tiek pat laiko, kiek kitas laisvą popietę užtrunka prekybos centre. Kaip vertintumėte Lietuvos kultūros įstaigų įdirbį šioje srityje, ką vadintumėte gerais pavyzdžiais?

Dažnas užsienietis, užsukęs į Nacionalinę dailės galeriją, Šiuolaikinio meno centrą, galiausiai Kazio Varnelio namus, būna labai labai maloniai nustebintas meno parodų kokybės. Žinoma, Lietuvoje Van Gogo darbų neišvysime, tačiau tam galima nesunkiai nuvykti į vieną ar kitą Europos miestą. Atsižvelgiant į finansinę situaciją, Lietuvos institucijos rengia tikrai kūrybingas geros kokybės parodas.

Lietuvos muziejams ir meno centrams trūksta papildomos komercinės veiklos - šalia veikiančių gerų kavinių, knygynų ar taikomojo dizaino parduotuvių. Daugelyje žymių pasaulio muziejų gali praleisti visą dieną. Juose rasi ne tik daug meno, bet gerą maistą, erdves, skirtas vaikams, bevielį internetą, parduotuves, kuriose gali įsigyti unikalių suvenyrų. Toks muziejus funkcionuoja kaip gyvas dinamiškas organizmas.

Akademinė tapyba dažnam kelia nuobodulį, o šiuolaikinio konceptualaus meno iššūkiai verčia numoti ranka, esą tai suprantama vien patiems autoriams. Ką patartumėte tiems, kuriems meno atžvilgiu jaučiasi nejaukiai, nors ir junta kirbant poreikį juo domėtis?

Visų pirma, nereikia bijoti klausti. Menas itin subjektyvus. Nieko tokio, jei ko nesuprantate - visi tai patiria. Bendraukite su menininkais, galerininkais, stenkitės pamatyti kiek įmanoma įvairesnių meno kūrinių pavyzdžių. Be to, būtų gerai susipažinti su meno istorija. Tai dažnai padeda susigaudyti ir šiuolaikiniame mene. Juk kadaise ir Klodo Mone lelijos buvo nepriimtos Prancūzijos publikos, kaip pernelyg iššaukiančios. Nebijokite naujovių.

Jūsų minėtieji pavyzdžiai - Deimantas Narkevičius, labiau žinomas užsienyje nei gimtinėje, iš Lietuvos į Belgiją perkeltos galerijos "Tulips&Roses" likimas - rodo, kad nuo pasaulinių meno rinkos tendencijų atsliekame. Kada gi pasivysime? Koks vaidmuo šiame procese, Jūsų nuomone, tenka šalies kultūros politikai, švietimo įstaigoms?

Manau, kad šie pavyzdžiai rodo, jog nesame meno užkampis ir turime tarptautinio dėmesio susilaukusių menininkų bei įstaigų. Be to, smagu, jog tokiuose dideliuose ir svarbiuose tarptautiniuose renginiuose kaip Venecijos bienalė Lietuvai dažniausiai nelieka nepastebėta - netgi pelno apdovanojimus. Tikrai turime ambicingų menininkų. Nieko stebėtino, jog jie išvyksta į užsienį. Juk būtent ten jie gali būti pastebėti.

Lietuvos problema ta, jog kasdieniu lygiu menas mums gana tolimas. Retas užaugome apsuptas meno kūrinių ar tarp menu besidominčių žmonių. Mums trūksta bazinių meno istorijos žinių, kad galėtume jį vertinti. Būtų smagu, jog edukacijai daugiau dėmesio skirtų meno institucijos, galiausiai bendrojo lavinimo mokyklos - grožio suvokimas ir žinios apie meną pravers gyvenime.