Ką ošia ąžuolai Klaipėdos senamiestyje

Apie Vytautą Karčiauską klaipėdiečiai daug girdėjo. Ne vienas dabinasi juvelyro sukurtais papuošalais. Daug miestelėnų užsuka į jo "Pėdos" galeriją. Bet šį sykį - apie ką kita.

Neseniai Vytautas Karčiauskas tyliai peržengė 50-ojo jubiliejaus ribą. Pasak menininko, jubiliejus nėra vien data, todėl švęsiąs tuomet, kai Lapių kaime įrengsiąs koplyčią. Gal kitą pavasarį. Savotiškas koplyčias menininkas jau yra pastatęs pačiame Klaipėdos centre. Turiu galvoje jo prieš daugiau nei penkiolika metų pasodintus ąžuolus Tiltų gatvėje ir tos pačios gatvės namo, kuriame yra Karčiauskų butas, kieme.

Puikiai žinome rytiečių išmintį: kiekvienas žmogus savo gyvenime turi pasodinti po medį. Štai Vytautas Karčiauskas pasodino net du ažuolus miesto centre. Daug kas jį atkalbinėjo: neprigis, nebus kur šakoms lapoti ir panašiai. O ąžuolai ėmė ir prigijo, subrendo.

Vytauto Karčiausko neatšvęsto 50-mečio proga - istorija apie ąžuolus iš paties menininko lūpų.

Pone Vytautai, kokia proga pasodinote ąžuolus senamiestyje?

Tą ąžuolą, kuris dabar lapoja tarp dviejų namų Tiltų gatvėje, pasodinau Atgimimimo laikotarpiu. Pirminė idėja buvo visai ne gyvas ąžuolas, o medis iš šiukšlių. Laikiau savo pareiga perspėti tarnybas, kad miesto centre bus pastatytas paminklas jų aplaidumui. Sugarmėjom su bičiuliais į kiemą, pradėjome virinti. Beregint mus apspito paaugliai. Sužinoję, kas čia darosi, metalo lakštus pradėjo tempti iš visų pakampių. Išėjo gana didingas metalinio medžio paminklas. Bet po kelių dienų perspėta tarnyba atbildėjo su sunkvežimiais, kranais ir "medį" išvežė. Liko erdvi vieta. Tuomet kilo idėja joje pasodinti gyvą medį.

Buvo Atgimimo laikotarpis, tad ieškojau ąžuolo, ir dar dvišakio - V pavidalo. Victory!

O kokia proga pasodinote pirmąjį ąžuolą kieme?

Vasario šešioliktosios. Mūsų name gyveno toks jedinstveninkas, seklys morka. Pamatęs, ką darau, pirštu grūmojo, atseit žinąs, kokia proga ąžuolą sodinu. Tada jo sūnus iš armijos buvo grįžęs, tai sakiau, kad ąžuolą sodinu jo atžalos garbei.

Ar išvengėte nemalonumų?

Dėl šito išvengiau, tačiau dėl antrojo ąžuolo buvau gerokai patąsytas. Nors Atgimimo procesai buvo jau įsilingavę, KGB tebebuvo stiprus. Aiškinausi, išsisukinėjau.

Kai Vytautas Karčiauskas baigė Talino dailės akademiją, jis jau buvo subrendęs menininkas, savo darbais padabinęs Estijos sostinę. Dar studentas jis Taline buvo pakankamai tvirtai įsikūręs ir buitiškai. Bet menininkas veržėsi Lietuvon. Klaipėdiškis skulptorius Justas Mickevičius jam patarė gyvenimo ir kūrybos vieta rinktis Klaipėdą. Mūsų mieste tuomet menus ir menininkus globojo valdžia ir ypač vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys. Bet pirmiausiai V. Karčiauskas su savo darbų Estijoje nuotraukomis nuėjo ne pas jį, o pas tuometinį Klaipėdos vyriausiąjį architektą Petrą Lapę. Tai jis, pamatęs darbų mastus, A. Žaliui "pasufleravo" su menininku susitikti ir jo iš Klaipėdos nebepaleisti. Taip menininkai Eugenija ir Vytautas Karčiauskai tapo klaipėdiečiais. Šiandien jie yra įsitikinę, kad už kadaise parodytą dėmesį ir patirtą globą jie Klaipėdai savotiškai atsilygino - galerija "Pėda" jau įtraukta į daugelį Europos galerijų sąvadus. Taip irgi garsinamas ne tik Klaipėdos, bet Lietuvos vardas.

Pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti vaikus - tai kiekvieno žmogaus užduotis šioje žemėje. Eugenija ir Vytautas Karčiauskai šias užduotis jau įvykdė.

Dukros Jurga ir Laura pasekė tėvų pėdomis. Baigusios Lietuvos menų akademiją, 28 m. Jurga Karčiauskaitė-Lago tapo grafike juvelyre, 24 m. Laura Karčiauskaitė-Potec kuria vitražus ir mažąją skulptūrą. Nors jos abi yra ištekėjusios už užsieniečių, ispano ir prancūzo, tačiau, regis, su savo šeimomis yra linkusios gyventi Lietuvoje.

Vytautas Karčiauskas sakė, kad jau ir anūkėliai - penkerių Jurgos sūnus Nojus ir dvejų su puse metukų Lauros Joris-Fransua, bando padėti jam kurti menus.

Gražina JUODYTĖ