"Jei pasiekei lubas - eik iš teatro"

Jubiliejinio amžiaus metai Klaipėdos dramos teatro aktorei Valentinai Leonavičiūtei žeria džiugias dovanas. Tarptautinę teatro dieną ji gavo apdovanojimą "Padėkos kaukė" už vaidmenis spektaklyje "Viskas apie moteris", o neeilinį gimtadienį šoks sūnaus vestuvėse.

Šiandien jūsų mintys sukasi ne apie teatrą?

Ne, ne apie teatrą. Apie šventę. Sūnaus Luko tuoktuvės man bus didžiausia ir geriausia dovana jubiliejaus proga. Šiandien suku galvą, ką mes galim padaryti, kad jie prisimintų ypatingą vestuvių dieną.

Mes su Ryčiu (Valentinos vyras Klaipėdos dramos teatro aktorius Rytis Gustaitis. - Aut. past.) savąją dieną prisimename. Mūsų vestuvės buvo teatre. Kolektyvas mus sutiko su duona ir druska. Nereikėjo jokių piršlių, rūtų vainikų nei baltų suknelių. Buvo labai smagu.

Maištavote prieš tradicijas?

Kai tekėjau, man buvo 29-eri. Man būtų buvę gėda užsidėti rūtų vainiką. Manau, tai būtų nusižengimas tradicijoms. Į jaunimo santykius žiūriu šiuolaikiškai. Pritariu gyvenimui drauge nesusituokus. Žmonės turi patikrinti vienas kitą įvairiose situacijose, išgyventi ir išmokti spręsti, užglaistyti konfliktus.

Teatrinėje šeimoje tikriausiai konfliktų netrūkdavo. Ar sceninė patirtis padėdavo juos sprendžiant?

Namai - ne scena. Kam, jei ne pačiam artimiausiam žmogui, kuris tave pažįsta, išsiliesi, išsiverksi?

- Ar priimsite svetimus? - pro duris galvą įkiša artimiausias žmogus. Pakartoju tą patį klausimą Ryčiui Gustaičiui.

Rytis: Kokie ten konfliktai... Anksčiau, būdavo, po kiekvienos premjeros skirtingomis gatvės pusėmis namo grįžtame. Dabar jau mažai pykstamės, į senatvę - viskas gerai.

Dirbdami viename darbe turite galimybę kartu atostogauti. Teatro sezonas jau baigiasi. Kur ir kaip leisite atostogas?

Rytis: Mes atostogaujame karališkai! Visi mums pavydi. Turime tris hektarus žemės ir namą, kuriame niekas negyvena. Pirmą atostogų dieną ten išvažiuojame ir paskutinę sugrįžtame.

Valentina: Tai mano tėviškė. Kruonis (Kaišiadorių rajonas). Ten visas atostogas praleidžiame.

Ką veikiate per atostogas?

Rytis: Pastaruosius dvejus metus namą tvarkėme.

Valentina: Aš dažiau namą. Ten yra poilsis ir ramybė. Darai ką nori.

Rytis: Ten turime savo strazdus, ežius, gandrą. Turime palapinę, kurioje stovi sofa-lova.

Valentina: Aš ten anksti keliuosi, išeinu vienmarškinė į lauką... Išsiverdu kavos.

Rytis: Pati ta, kuri kavos išsiverda.... (juokiasi).

Tokia buvo interviu su Valentina Leonavičiūte pabaiga. Iki pasirodant Ryčiui, gurkšnodamos tikrai Valentinos išvirtą kavą, moteriškai šnekučiavomės apie teatrą ir aktorystę.

Aktorinio meistriškumo studijas baigėte Vilniuje, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Kaip likimas jus atbloškė į Klaipėdą?

Tais laikais baigę studijas gaudavome paskyrimą dirbti. Mane paskyrė dirbti aktore į televiziją. Labai nenorėjau to darbo. Taip sutapo, kad vos man pradėjus dirbti, į televiziją atvažiavo Klaipėdos dramos teatras filmuoti spektaklio. Sutikusi P. Gaidį ir B. Juškevičių pasiskundžiau, kad labai norėčiau į teatrą. Jie man pažadėjo vietą Klaipėdoje. Nuėjau pas televizijos direktorių ir išrėžiau, kad nenoriu dirbti televizijoje ir neketinu joje pasilikti. Jis mane suprato. Pasistengė, kad nebūtų paskyrimo ir nereikėtų gaišti trejų metų. Taip jau po trijų mėnesių aš atsidūriau Klaipėdos dramos teatre.

Kodėl jums nepatiko televizijoje?

Būsiu atvira. Aš labai savikritiška. Kokia iš manęs televizijos aktorė?! Teatre - visai kiti atstumai, niekas nerodo tavęs stambiu planu. Be to, spektaklis teatre yra gyvas, nuolat kintantis. O televizijoje nufilmavo - ir viskas baigta.

Per trisdešimt devynerius metus teatre sukūrėte daugiau kaip šimtą vaidmenų. Toks bagažas ir turtas, ir rizika, kad pradėsi kartotis.

Vien mintis, kad gali kartotis, suteikia stimulo dirbti taip, kad nesikartotum. Iš tiesų, kol esi jauna - galimybės tik atsiveria, tik atrandi save. Nežinau, kada ir kaip peržengi ribą, kai jau pradedi analizuoti save daug giliau, kontroliuoti, kad nesikartotum. Tai ir yra kūryba. Man tai - sunkus, sudėtingas procesas.

Vaidmenys man sunkiai kuriasi, nes nemoku atsijungti. Repeticija baigiasi, o aš negrįžtu į save. Einu namo dar vaidmenyje, ir net namie, kurie man - šventa vieta - dar dirba teatro motoriukas. Kita vertus, gal gerai, jei dar nori ką nors gero padaryti.

Buvo tokių vaidmenų, kuriuos iki šiol su skausmu prisimenate?

... Palikim tai.

O mielų vaidmenų, kurių gaila, kuriuos norėtumėte sugrąžinti į sceną?

Labai norėčiau, bet gyventi tuo, kas praėjo, prisiminimais - tai viskas. Galiu tik pasakyti, kad tokių spektaklių, kokius anais laikais pastatė režisierius Povilas Gaidys, ir vaidmenų juose dabartinis jaunimas gali tik pavydėti. Kalbu apie "Proletarinį laimės malūną", "Dramblį", "Krintančias žvaigždes", "Dugną".

Ar sukūrėte savo svajonių vaidmenį, kurį galėtumėte vadinti savo kaip aktorės viršūne?

Svajoti gali daug. Svajonės yra svajonės. Bet teatre ne nuo tavęs viskas priklauso. Manau, kad reikia save vertinti kritiškai. Priimti save turi tokią, kokia esi, ir žinoti savo galimybes.

Nemanau, kad svajonių vaidmuo gali būti aktoriaus karjeros viršūnė, lubos. Jei pasiekei lubas - eik iš teatro.

Pasaulio dramaturgijoje beveik nėra reikšmingų moteriškų vaidmenų vyresnio amžiaus moterims. Tai reiškia, kad aktorės moters karjera baigiasi sulig Hedos Gabler amžiumi, vėliau ji gali vaidinti tik močiutes. Sutinkate su tokia nuomone?

Ne. Viskas priklauso nuo režisieriaus, kaip jis mato aktorių, ir nuo aktoriaus, kaip jis jaučiasi. Ypač tai pajutau, dirbdama spektaklyje "Viskas apie moteris". Amžius nieko nereiškia. Absoliučiai.

Už vaidmenis spektaklyje "Viskas apie moteris" šiemet buvote apdovanota "Padėkos kauke". Kuo jums išskirtinis šis spektaklis? Kiek svarbus įvertinimas?

Kai perskaitėme M. Gavrano pjesę "Viskas apie moteris", ji mums pasirodė tokia lėkšta... O kai pradėjome dirbti su režisiere Dalia Tamulevičiūte - pamatėme, kad visai ne lėkšta, kad toks ir yra gyvenimas, kuriame mes kai ko nenorime matyti.

Šis spektaklis - tikrai išskirtinis. Jau vien tai, kad čia pat, staigiai, žiūrovų akivaizdoje, turi persikūnyti į penkis skirtingus charakterius, yra aktorinė technika, bagažas ir atgaiva sielai.

Žinoma, labai smagu gauti už tai klaipėdietišką teatralų apdovanojimą. Tačiau aktoriui didžiausias įvertinimas, kai jis turi darbo, mėgstamo darbo. Kai eini į darbą kaip į šventę. Gal keistai pasakiau: "Kaip į šventę"? Kai eini į darbą su gera nuotaika, nuo pat ryto galvoji, ką šiandien naujo padarysi. Vadinasi, dar nesensti.

Jaunatvišką tempą tikriausiai priverčia išlaikyti ir darbas su studentais? Su vyru dėstote vaidybos ir režisūros pagrindus Klaipėdos universitete 25-erius metus.

Darbas su studentais neleidžia stovėti vietoje. Jaunimas labai keičiasi - kiti interesai, pomėgiai. Ir man kartais reikia prisitaikyti prie jų gyvenimo. Juk neateisi pas studentus ir nepradėsi vaidinti labai protingą. Reikia atrasti su jais bendrą kalbą. Reikia nusileisti iki jų lygio, kad vėliau galėtum jį pakelti. Kad studentas tavimi patikėtų, kad tu jam būtum reikalingas, kad jis tau atliktų išpažintį. Jie turi jaustis su dėstytoju bendraminčiais. Žinoma, kai reikia - tai sugriebi, bet jie turi jausti laisvę.

Čia, kaip ir teatre, jei pradedi bijoti - nieko nepadarysi. Improvizacija gimsta tik ten, kur yra laisvė ir pasitikėjimas.

Jurga PETRONYTĖ