Jadvyga Mataitienė: nė dienos be audimo

Seniau į palą buvo stipriai įvyniojami ir tautine juosta aprišami naujagimiai. "Vaikai būdavo taip stipriai "supakuoti" - kaip pagaliukai!" - senus laikus prisimena ponia Jadvyga. Taip pat buvo įprasta juostomis leisti mirusiojo karstą į kapo duobę. Deja, šiandien ši ir daugelis tradicijų brenda vis giliau į užmarštį.

Nykstanti specialybė

Radviliškio rajone 1936 m. gimusi ponia Jadvyga pasakojo, jog po septynių klasių ji mokytis įstojo į Telšių taikomosios dailės mokyklą. Čia ji krimto tekstilės mokslus. 1956 m. jaunoji audėja gavo paskyrimą dirbti Klaipėdos dailės kombinate, kuriame sėsliai įsikūrė iki pat jo gyvavimo pabaigos. Dabar ponia Jadvyga audžia savo malonumui.

Šiandien Lietuvoje rankinėmis audimo staklėmis audžiančiųjų - vos keletas. Skaičiuojama, jog Klaipėdoje jų yra vos keturios. Nejaugi šis amatas nyksta? Greičiausiai taip, nes, anot ponios Jadvygos, tai - neapsakomo kruopštumo, kantrybės ir meninių sugebėjimų reikalaujantis darbas.

Po nepriklausomybės atgavimo mūsų šalies tautiniai kolektyvai, chorai bei kapelos suskubo ieškoti tautinių rūbų. Taigi J. Mataitienė pasinėrė į kostiumų audimo verpetą. O kadangi kiekvienas regionas turi skirtingą raštų bei spalvų stilistiką, liaudies meistrei teko daug domėtis ir mokytis. Sijonai, prijuostės, palaidinės, karūnos (kitaip - raugės), vyriški puspalčiai, kelnės, marškiniai, liemenės, juostos - viską teko išmanyti.

Vis dėlto paskutiniu metu ponia Jadvyga kuria tautines juostas - austines, pintines ir vytines. Šiandien dar populiarios proginės juostos jubiliejams, apdovanojimams, vestuvėms. Pašnekovė paminėjo, jog kartais dar ir šiandien juosta surišami jaunavedžiai - tai reiškia amžiną sąjungą.

Tautinės juostos taip pat naudojamos laidotuvių apeigose - dar šiandien Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje į laidojimo duobę karstai nuleidžiami pašnekovės austomis juostomis.

Užsakovai dažniausiai prašo, kad ant juostų būtų tam tikras užrašas - vardas, žiedai, metai, palinkėjimas, kuris, būna, nusitęsia per visą juostos ilgį. Proginės juostos esą dar dažnai naudojamos garbiems svečiams iš užsienio sutikti. Įdomu, jog dar šiandien galima sutikti vyrų,besipuošiančių kaklajuostėmis.

Raudona spalva gydo

Paklausta, ar spalvos turi kažkokią reikšmę, audėja atskleidė, jog vyrauja įsitikinimas, kad raudona esą gydo. "Viena mano draugė pasakojo, kad jos gydytoja paprašė pagaminti raudonas riešines, kurios esą gydo sąnarių ligas. Sakoma, jei skauda nugarą, reikia apsirengti raudonus marškinėlius", - pasakojo moteris.

PROCESAS. Paprašyta pademonstruoti, kaip reikia austi, moteris parodė, koks iš pirmo žvilgsnio esąs greitas šis procesas. Vos per keletą minučių jau matyti raštas.

Nors mėlyna tautiniuose lietuvių kostiumuose yra reta (liaudiškuose žemaičių drabužiuose vyrauja žalia), tačiau užsienyje gyvenantys lietuviai būtent šią spalvą labiausiai mėgsta.

Paklausta, kurio regiono drabužiai yra "mandriausi", moteris atsakė, jog suvalkietiški. Esą seniau jie buvo turtingiausi Lietuvos žmonės, taigi ir jų rūbai buvo turtingi. Dzūkiški tautiniai kostiumai - paprasčiausi. Čia vyrauja langučiai.

Raštai - pačių audėjų fantazija

Šiandien įprasta juostas austi iš medvilnės arba pusvilnės siūlų. Anksčiau taip pat populiarūs buvo linas ir šilkas.

Ką reiškia visi šie raštai, puošiantys gausybę ponios Jadvygos rankomis išaustų tautinių juostų? "Nežinau", - pagūžčiojo pečiais pašnekovė. Esą daugelis jų - pačių audėjų fantazija. "Būdavo, mūsų sugalvotus raštus, nupaišytus ant languoto popieriaus, tekdavo siųsti į Vilnių tam, kad juos įvertintų Meno taryba. Kai kurie raštai netikdavo dėl,tarkime, spalvų", - pasakojo audėja.

Sunkiausiai realizuotas užsakymas - bažnytinėse apeigose dėvima kunigų stula. Teko eiti į bažnyčią, žiūrėti, kokios jos ir kaip jos yra išaustos. Kruopščioji pašnekovė puikiai atlikusi savo darbą, kitąmet gavo panašų užsakymą, nukeliavusį į užsienį. Stulų būna įvairių - žalių, iškilmingų raudonų, įprastų baltų, gedulingų violetinių.

Paaugliams audimas - neįdomus

Žinias poniai Jadvygai ir jos seseriai perdavusi mama, kuri labai mėgdavo ne tik austi, bet ir verpti. Šio iš kartos į kartą keliaujančio amato subtilybių išmokyti ji bandė ir savo anūkę. "Bandžiau prikalbinti savo anūkę, kuri Vilniaus dailės akademijoje mokėsi grafikos meno, tačiau ji nenorėjo - gal neturėjo kantrybės, buvo neįdomu", - apgailestavo audėja.

REIKŠMĖ. Ką reiškia visi šie raštai, puošiantys gausybę ponios Jadvygos rankomis išaustų tautinių juostų? "Nežinau", - pagūžčiojo pečiais pašnekovė. Esą daugelis jų - pačių audėjų fantazija.

Tačiau audimas esąs neįdomus daugumai jaunuolių. Neseniai garbaus amžiaus moteriai teko dalyvauti Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje vykusioje palangiškės audėjos parodoje. Jos metu ponia Jadvyga buvo paprašyta austi. "Jaunimas ateina, pasižiūri ir nueina. Visiškai nesidomi. O štai vaikams iki maždaug 10 metų - smalsu, nori pabandyti patys", - dalinosi įspūdžiai audėja.

Ji prisiminė ir "10 talentų" įkūrėjo klaipėdiečio Vitalijaus Chomičenko globojamus vaikus, kuriuos ponia Jadvyga mokino austi juosteles. Vėlgi - tiek jaunesni berniukai, tiek mergaitės zujo aplinkui ir norėjo pamėginti. Vyresniems paaugliams - nė motais. "Pamenu, buvo toks didelis stalas, ant kurio šie užmetė pledą, po juo palindo ir įsijungė magnetofoną", - juokėsi pašnekovė.

Audžia beveik 60 metų

Paprašyta pademonstruoti, kaip reikia austi, moteris nesimuistė ir parodė, koks iš pirmo žvilgsnio esąs greitas šis procesas. Vos per keletą minučių jau matyti raštas. Ant staklių kraščiuko padėta dildė nagams. Ši esą naudojama pagal paskirtį - audžiant nagai dažnai atšimpa.

SUVALKIETIŠKI drabužiai spalvomis bei rašto margumu buvo patys turtingiausi.

Paklausta, kokių kuriozinių situacijų yra patyrusi per savo gyvenimą, moteris sakė, kad kartą, eidama namų link, pavymui išgirdo rusakalbių jaunuolių porelę, tarpusavyje pasišnibždėjusią: "Krasivaja kepka. Nado sniat!" ("Graži kepurė. Reikia nuimt!") "O aš dėvėjau tokią dailią megztą kepuraitę. Išgirdusi, ką pasakė, pradėjau bėgti ir jie mane vijosi iki pat namų durų!" - dabar juokiasi ponia Jadvyga.

Liaudies meno specialistė, audžianti jau beveik 60 metų, sakė, jog nebuvo nė dienos, kada būtų apleidusi savo amatą. Nejaugi į galvą niekada nelindo mintys išbandyti save kitoje srityje? "Niekada", - teatsakė pašnekovė, kitąmet švęsianti 80-ies metų jubiliejų.

KARŪNOS. Barbe devyndarbe save vadinanti audėja Jadvyga Mataitienė gamina ir neatsiejamą tautinių kostiumų elementą - karūnas arba kitaip - rauges.

Kaip manote, ar liaudies menas ateityje išnyks? - paklausiau. Barbe devyndarbe save vadinanti ponia Jadvyga juokavo: "Būtų malonu, jei neišnyktų..."