Istoriškosios knygos

Nesulaukęs deramo profesionalių istorikų dėmesio Lietuvos baptistams darbo ėmėsi pačios šios krikščionių konfesijos atstovas. Ir susitvarkė su darbu stebėtinai gerai.

Knygoje apžvelgiama šios negausios krikščionių bendruomenės raida nuo įsikūrimo Lietuvos teritorijoje iki sovietmečio pabaigos. Chronologinį dėstymo principą papildo konkrečių teritorinių bendruomenių istorija. Nereligingam (arba kitos denominacijos krikščioniui) vertingas bus platus įvadas, bent striukai apžvelgiantis religinių judėjimų - baptizmo pirmtakų - istoriją.

Daugiausia žinių monografijoje yra iš Klaipėdos krašto baptistų istorijos: čia Lietuvos baptistų šaknys, čia išliko bent koks tradicijos tęstinumas per istorines pervartas. Daug dėmesio skirta Klaipėdos krašto liuteronų ir baptistų santykiams, vokiškai ir lietuviškai kalbančių baptistų bendruomenių sąveikai.

Ši negausi (ir geriausiais laikais ne visada viršijanti tūkstantį narių) konfesija neturėjo provincialaus uždarumo, nuo pat pradžių buvo atvira visam pasauliui. Tą rodo ir iškilių Lietuvos baptistų biografijos. Tauragiškis Martynas Kalvaitis buvo baptizmo pradininkas visoje Rusijos imperijoje; vyr. Lietuvos presbiteris Jonas Inkenas, gimęs Biržų apskrityje, mokėsi Latvijoje ir JAV, tremtas į Sibirą, palaidotas Klaipėdos rajone, - taigi, pasaulio pilietis, ištikimas Dievui ir savo kraštui.

Baigiant šios knygos apžvalgą - žiupsnis pabirų.

Misionierius su pačiūžomis:

Rusnėje misiją vykdęs Klaipėdos pastorius F. Nymecas (Niemetz) 1856 m. ataskaitoje rašė: "Viešpats atvėrė duris darbuotis Rusnės apylinkėse tarp lietuvių, ir tas darbas gali virsti dideliu. Auga ir vietinių vokiečių būrelis, ir mes siekiame nuoširdžios jų tarpusavio draugystės." Knygos autorius pastebi: "Pačiam Nymecui teko išbandyti net šešis susisiekimo [su Rusne] būdus: pėsčiomis, jojant, vežimu, rogėmis, irkline valtimi ir pačiūžomis." <...>

Kauno pastoriaus Valterio Šveicerio atsiminimai:

"1944 m. liepos 2 d., sekmadienį, likus trims dienoms iki mūsų antro bėgimo iš Lietuvos, aš turėjau laimę pakrikštyti 10 atsivertusių sielų, penkis vokiečius ir penkis rusus. Tarp rusų buvo vienas aklas kareivis."

Nemenkas Lietuvos valstybės naudai darbas būtų šios knygos vertimas į anglų kalbą ir padėjimas į "pasaulės elektriškąją tinklinyčią". Dešimtys milijonų įvairių denominacijų baptistų pasaulyje galėtų sužinoti ne tik apie tikėjimo brolius Lietuvoje, bet ir apie jų šalį.

Julius Kanarskas. Kretinga. Praeities skraistę praskleidus. - Klaipėda: Druka, 2009, - 304 p.

Modelinė knyga kiekvienam apie konkretų regioną rašančiam istorikui. Autorius, beje, muziejininkų bendruomenės buvo išrinktas metų muziejininku, turi kruopštaus ir nuoseklaus tyrinėtojo reputaciją. Solidi panaudotų šaltinių ir literatūros bazė, su profesine meile parinkti archyviniai vaizdai, brėžiniai ir nuotraukos.

Išleidimas "pririštas" prie datų: 755 metų pirmajam Kretingos paminėjimui ir 400 miesto savivaldai; leidimą finansavo, kaip galima suprasti iš įrašo pradžioje, Kretingos savivaldybė (manau, jog tik ši aplinkybė lėmė, kad pabaigoje yra ir trumpa paskutiniųjų dvidešimties metų apžvalga).

Daug dėmesio skirta etnokonfesinėms Kretingos izraelitų, stačiatikių, evangelikų liuteronų bendruomenėms. Kretinga turėjo savo aukso amžių, kai intelektualinis gyvenimas mieste galėjo būti oriai lyginamas su didžiųjų Lietuvos miestų kultūros sklaida. Ilgus dešimtmečius Kretingoje gyvendamas ir dirbdamas Kretingai, Julius Kanarskas mato tyrinėjimų objektą per miesto patrioto optiką, ieškodamas ir rasdamas dalykus, kuriais miesto istorijoje pelnytai gali didžiuotis susipratęs kretingiškis.

Gal kaip tik dėl to knygai pasisekė ir su skaitytojais. Dabar čia pristatoma kaip leidybinė naujiena, monografija jau yra Kretingos kultūrinėje apyvartoje, perkama ir skaitoma, informacija iš jos jau plačiai naudojasi vietiniai laikraščiai.

Pridėsiu ir asmeniškumų: pažįstu autorių keliasdešimt metų, su ypatingu dėkingumu prisimenu ir jo pagalbą 1989 metų Lietuvos dailės muziejaus ekspedicijai, tyrinėjusiai Igno Končiaus palikimą. Sveikinu jį praėjusio jubiliejaus proga; sveikinu ir Kretingą, radusią savo Herodotą.