"Ispanėms patinka masyvūs, ryškūs, neskoningi papuošalai".

Vos prieš savaitę į gimtąją Klaipėdą po pusmečio, praleisto Ispanijoje, sugrįžo grafikė bei juvelyrė Jurga Karčiauskaitė-Lago. Už ispano tapytojo Lino Lago ištekėjusi klaipėdietė svečioje šalyje jau įsitvirtino geriausių Ispanijos juvelyrų 30-tuke, pradėjo bendradarbiauti su garsiomis galerijomis, dalyvauti meniniuose projektuose, atrado savo klientų ratą.

- Teko girdėti, kad išvykus į Ispaniją, nesėdėjai rankų sudėjusi, dalyvavai parodose, įstojai į Ispanijos juvelyrų asociaciją. Kaip pavyko taip greitai prasimušti į svetimos šalies meno rinką?

- Lietuvoje labai ryškus jaunimo kultas. Jauni žmonės užima pirmas pozicijas meno srityje, vadovauja didžiulėms firmoms, viešbučiams, tampa prodekanais universitete. Ispanijoje, kol nesulauki 40 metų, esi niekas. Trisdešimtmečiai vyrai kaip kokie paaugliai tąsosi po vakarėlius, drabužius ir batus jiems vis dar perka tėvai.
Man buvo lengviau, nes esu užsienietė ir vien todėl kėliau susidomėjimą. Be to, kai atvykau į šiaurės Ispanijos sritį Galiciją, buvo labai paaštrėjusi moterų kova dėl lygių teisių su vyrais. Tokia įtempta situacija irgi pasitarnavo mano labui.
Beje, man buvo netikėta, kad Ispanijoje labai diskriminuojamos ir skriaudžiamos moterys. Sunku patikėti, tačiau statistika skelbia, kad per metus ten namuose užmušama 2 tūkstančiai moterų.
Pradžia buvo nelengva. Vienoje ne pačioje geriausioje galerijoje Vigo mieste pristačiau savo kūrybinius darbus, kuriuos buvau atsivežusi iš Lietuvos. Klaikiausia buvo tai, kad mano vardas skambėjo Churga. Antrojoje parodoje susipratau vardo raidę J pakeisti į I, kad tartų taip, kaip reikia. Tada jau viskas klostėsi gerai (juokiasi).
Konkurencija tarp menininkų, tiksliau tapytojų, Ispanijoje nepaprastai didelė. Jei nori tapti geros galerijos autoriumi - turi laukti pusę gyvenimo. Žinoma, ten labai daug menkaverčių galerijų, su kuriomis geriau neprasidėti - iš jų neturėsi nei pinigų, nei pripažinimo, ir galutinai sau užkirsi kelius į gerą galeriją.
Geros galerijos bendradarbiauja tik su keliomis dešimtimis autorių, kuriuos labai kruopščiai ir ilgai renkasi. Taigi konkurencija žiauri.
Man labai pasisekė - aš po pirmojo pusmečio pradėjau bendradarbiauti su dviem galerijomis - su rimčiausia juvelyrikos galerija Madride "Marquez", kuri yra pagrindinėje miesto gatvėje, ir su nauja, labai aukštos klasės galerija "Dua 2" Vigo mieste. Tai reiškia, jog aš nuolat turiu savo stendus jų patalpose ir dalyvauju jų organizuojamuose bendruose menininkų projektuose.

- Kokie galerijų santykiai su autoriais?

- Jei atvirai, esu absoliučiai priklausoma nuo galerijų. Jos diktuoja menininkų gyvenimą, planuoja parodas, pardavimus. Tik dirbk, dirb, dirbk. Galerijos Ispanijoje daro biznį iš meno, nes yra rinka ir jos moka tai daryti. Parduodamiems darbams galerijos uždeda 50 procentų antkainį. Juvelyrikos kainos Ispanijoje nėra labai aukštos. Todėl, realiai mano darbų kaina ten krito. Aš neuždirbu daugiau, nors dirbu daugiau.

- Ispanų juvelyrika kitokia nei mūsų. Ar pavyksta įtikti pirkėjams?

- Papuošalai ten daugiausiai iš aukso, sidabras nevertinamas. Juvelyrikos dirbiniai masyvūs, su daug pusbrangių akmenų. Papuošalas ispanėms turi būti matomas, ryškus, ir, deje, labai dažnai neskoningas. Žinoma, yra tokių išimčių, kad nuo vieno dirbinio savaitę akių nenuleisčiau!
Dirbdama privatiems klientams stengiuosi, kad papuošalas jiems patiktų ir neprieštarautų mano kūrybinėms nuostatoms. Kurdama parodinius darbus prie ispanų skonio absoliučiai nesitaikau. Manau, kad mano kūrybos kitoniškumas ir padėjo man įstoti į Ispanijos juvelyrų asociaciją.

- Papasakok plačiau apie šią kūrybinę organizaciją. Kuo ji skiriasi nuo lietuvių dailininkų sąjungos?

- Ispanijos juvelyrų asociacija - aukščiausia kūrybinė organizacija iš principo panaši į mūsišką Dailininkų sąjungą, tačiau... Ispanijoje įstoti į šią asociaciją nepaprastai, žiauriai sunku. Tai pasako ir tai, kad asociacijoje tėra 30 juvelyrų (per visą Ispaniją!).
Norint į ją patekti, žinoma, reikia turėti atitinkamą CV. Manoji tarp pretendetų atrodė ne itin spalvinga. Svarstant mano kandidatūrą, net du kartus teko važiuoti į Madridą. Mano darbus vertino nežinia kiek komisijų, kuriose dalyvauja pasaulyje žymūs Ispanijos juvelyrai, menotyrininkai. Kai sužinojau, kad mane priėmė - nepatikėjau, nes atsiuntė pranešimą apie tai tik ispaų kalba ir tik elektroniniu paštu. Visais kitais atvejais dar ir paskambindavo. Kadangi gyvenu Galicijoje, užregistaravo mane asociacijoje kaip šios srities juvelyrę.
Tik įstojęs į asociaciją dailininkas nemokamai gauna plotą prestižiniame meno kataloge. Jame bus straipsnis ir apie mano kūrybą. Tai tik reklaminė pusė.
Iš tiesų įstojus į asociaciją - dailininkui atsiveria visi keliai į pasaulį. Tik spėk dirbti ir dalyvauti. Asociacija tiesiogiai bendradarbiauja su Niujorko, Tokijo, Stokholmo, Paryžiaus, Milano šiuolaikinio meno centrais. Tai reiškia, kad asociacijos narių kūriniai keliauja tiesiai garsiausias parodas.
Jau dabar turiu savo parodų planą beveik metams į priekį. Žinau, kad lapkričio mėnesį rodysiu savo darbus Prancūzų kultūros centre Viliuje, taip pat rudenį dalyvausiu didžiausioje menų parodoje Madride, kitais metais gegužės mėnesį laukia personalinė paroda vienoje valstybinėje Rodandelos galerijoje, ekspozicijos Vokietijoje, Švedijoje... Žodžiu perspektyva tokia, kad greitai tikriausiai pamiršiu, kad esu žmona ir mama.

- Kaip mamai, žmonai, lietuvaitei sekėsi gyventi Ispanijoje?

- Iš pradžių nuvykusi tik valgyti viriau. Maistas Ispanijoje labai pigus, skanus, ypač saldumynai. Todėl sugebėjau priaugti 10 kg svorio (dabar jau numečiau, - juokiasi). Taigi buvau gera žmona. Tik, kad vyrą matydavau vien naktimis, nes jis dirba neatsitraukdamas. Kai pagalvoju apie parodinius plotus, kokius jis turi artimiausiu metu užpildyti savo paveikslais - man plaukai piestu stojasi.
Kaip mama buvau labai pasipiktinusi ispaniškais vaikų darželiais. Vaikai juose saugojami tik iki 14 val. Kainuoja sargyba nepaprastai brangiai, o mažyliai net į lauką neišvedami, žaidžia su mikimauzais. Ką ten bekalbėti apie ugdymą, knygučių skaitymą ir pan. dalykus. Beje, sūnus Nojus supranta ir kalba ispaniškai geriau negu aš. Vyras Lino jau neblogai pramoko lietuviškai.
Kaip svetimšalei man Ispanijoje malonu, tai kad šioje šalyje labai rūpinamasi turistais, daug visokios informacijos, nuorodų. Kaip lietuvaitei Galicijoje buvo labai malonu girdėti gerą ispanų nuomonę apie mano tautiečius, ir jausti jų pagarbą dėl to, kad esu lietuvė. Keista? Visai ne. Galicijoje neauga braškės, ten iš Lietuvos vyksta daugiausia meno žmonės, ypač vertinami muzikantai.
Baisu Ispanijoje atsidurti gatvėje, tiesiogine to žodžio prasme (juokiasi). Vairuoti net nebandžiau. Nerasi nedaužto automobilio. Jei mašinai nėra vietos parkuoti - jos savininkas pasidaro reikiamą plotą per jėgą įsibraudamas ir, žinoma, apibraižydamas, apdaužydamas kitus automobilius. Kelyje jokios tvarkos - važiuoja kas kur nori ir kaip nori. Dažnai vairuotojai neblaivūs.

- Kas gero ar negero labiausia krenta į akis sugrįžus čia?

- Jau minėjau, kad ispanijoje labai rūpinamasi turistais. Čia - atvirkščiai. Autobusų stotyje atvykęs svetimšalis turėtų labai sutrikti - jokių nuorodų, jokios informacijos. Ką ten stotyje, senamiestyje tas pats.
Kaip meno žmogų mane labai liūdina tai, kad Klaipėdoje labai pasyvus kultūrinis gyvenimas. Kol nenuvažiavau į Vilnių dar nejaučiau to taip stipriai. Bet po savaitgalio, praleisto sostinėje, uostamiestyje labai labai nyku.