Išgirsti muziką, kurios nėra

Klaipėdos koncertų salėje vykstančio festivalio "Permainų muzika" videoklube antradienį viešėjo vilnietis muzikologas šiuolaikinės muzikos kompozitorius bei atlikėjas Linas Paulauskis.

Universalūs specialistai šiais laikas labai vertinami. Kaip jums pavyko pasiekti universalumo muzikos srityje?

XX-XXI a. vis stiprėjant žinių ir įgūdžių specializacijai, žmonės pradeda skirstytis į tuos, kurie žino viską apie nieką, ir tuos, kurie žino nieką apie viską. Aš gal truputį prie antrųjų būčiau.

Kai buvau ketverių metų, namuose susidomėjau žaisliniu akordeonuku. Tai pamatęs vienas šeimos draugas nusprendė, kad mane reikia pamokyti muzikos. Penkerių metukų aš jau grojau ne mažiuku žaisliniu, o dideliu akordeonu "Weltmeister". Vėliau žmonės nusprendė, kad man reikia imtis muzikos rimčiau, ir komandiravo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą.

Ilgą laiką negalėjau suprasti, kokiu instrumentu norėčiau groti, nežinia kodėl išsirinkau fleitą, tačiau man nesisekė. Todėl mielu noru perėjau į Muzikos teorijos skyrių, kuriame nebuvo griežtai apibrėžta, kad turi tą ir tą griežti smuiku ar dainuoti chore. Galėjau neskubėdamas samprotauti apie muziką. Bet dėstytojai nusprendė, kad man reikia kažko daugiau ir paskyrė kompozicijos pamokas pas nuostabų kompozitorių ir puikų žmogų B. Kutavičių. Deja, tais laikais mano galva buvo pramušta kažkokiu džiazroku, progresyviuoju roku, šiuolaikinė muzika man buvo vienoj vietoj. Kai pradėjau susivokti ir susidomėjau šiuolaikinių kompozitorių muzika, buvo per vėlu. Todėl į Muzikos akademiją įstojau studijuoti ne muzikos kompoziciją, o muzikologiją.

Baigdamas muzikologijos studijas įsipainiojau į kultūrinio savaitraščio "Šiaurės Atėnai" redakciją. Šešerius metus dirbau kaip vyriausiasis savaitraščio redaktorius. Dėl tam tikrų aplinkybių 2000 m. pasitraukiau iš šio leidinio ir pradėjau dirbti projektų vadovu Lietuvos muzikos informacijos ir leidybos centre.

Muzikos kūryba ir atlikimas iki šiol man - tik prabangus hobis. Yra tekę groti ir įrašinėti šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrybą klavišiniais instrumentais - fortepijonu, klavesinu. O neakademiniuose projektuose pasirodau kaip surogatinis didžėjus su visokiais aparatais - loptopais, sempleriais, kitokia elektronika.

Kiekviena veikla reikalauja kitokios energijos, ir aš, sulaukęs brandaus amžiaus, jaučiuos vis dar nieko gerai nemokantis. Kiekvienas naujas darbas - naujas bandymas ką nors įvaldyti.

Kokią muziką jūs pats klausotės, koks stilius jums priimtiniausias?

Nežinau, įvairus. Mano dabartinis darbas labai susijęs su šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūryba, nes Muzikos informacijos centras kaupia ir stengiasi "prastumti" mūsų kompozitorių muziką Lietuvoje ir užsienyje. Tenka nemažai išklausyti naujos lietuviškos muzikos. Nesakyčiau, kad tas darbas man nemalonus, yra daug įdomių dalykų, kurie kaskart teikia atradimo džiaugsmo. Džiazas, nauja elektroninė muzika, įvairių pasaulio tautų etninė muzika ir dar daug gerų dalykų man patinka, tačiau, kad ir šabloniškai pasakysiu, dažnai geriausia muzika yra tyla.

Kur ieškote tylos?

Jos nereikia ieškoti. Štai dabar sėdime Klaipėdos koncertų salės fojė. Ištemptame ekrane darkosi kaip pašėlę G. Brankos gitaristai, tačiau niekas neskamba. Labai įdomu žiūrėti ir išgirsti muziką, kurios nėra. Nors labai lengva ją įsijungti, bet nesinori.

Kompozitorių G. Branką, kuriantį simfonijas ne tik tradiciniam orkestrui, bet ir gitaroms, pristatėte Klaipėdos publikai. Kuo jus žavi ši asmenybė?

Mane domina dalykai, laužantys barjerus tarp sričių, kurios yra tarsi viena sritis. Jei paklaustume dabar minios žmonių apie muziką, iš jų atsakymų atrodytų, kad egzistuoja labai daug muzikų, kurios kaip sesutės per kalnelį nesueina. Klasikinė muzika, rokas, popsas. Kas vienam žmogui muzika - kitam ne muzika. Tas išsiskyrimas, ryškiai prasidėjęs šeštame dešimtmetyje, dabar baigiasi. Skirtingų muzikų atstovai stengiasi surinkti kuo daugiau patirties iš savo kolegų, esančių kitose barikadų pusėse, tirpsta ribos. Tas procesas man brangus ir atrodo svarbus.

Pats taip pat griaunate barjerus? Turiu galvoje šiuolaikinės elektroninės muzikos su archaiškomis sutartinėmis projektą, kurį pavasarį su kompozitoriumi Linu Rimša pristatėte Klaipėdos koncertų salėje.

Projektas "E-Sutartinės-party" atspindi postmodernizmo amžiaus dvasią. Po to, kai 1952 m. Dž. Keidžas parašė žymųjį kūrinį "4 minutės 33 sekundės tylos", meninė inovacija neturi kur eiti, visos galimybės ir kraštutinumai jau kieno nors pasiekti. Dabar parašyti "2 minutes tylos" būtų nei šis, nei tas. Galimybės, kurias mes turime dabar, - tai esamų dalykų derinimas surandant vis naują skambėjimą, sąsajas.

Kita vertus, tai nieko nauja. Europos muzikos istorijoje autorystės samprata, siekimas ko nors nauja atsirado tik XIV-XV a. Iki tol visi muzikos kūrėjai imdavo esamus dalykus ir pateikdavo juos savaip, kaip jiems atrodė gražu. Taigi istorija juda ciklais ir vis sugrįžta. Visa muzika yra, ji kažkur skamba. Ją paimti, sukloti, kad būtų gražu, įdomu, - smagus užsiėmimas. Ypač kai pasiseka.

Dažnai nepasiseka?

Šiame procese reikia širdies klausyti. Kartais darai, darai, prieini iki tos vietos, kur jau viskas turėtų susijungti, o širdis kužda, kad kažkas ne taip.

Ką dabar kuriate?

Vienas mažas projektas - kūrinukas "Gaidos" festivalio koncertui, kurį rengia Lietuvos teatro ir muzikos akademijos bigbendas. Niekada nesu rašęs bigbendui. Tame koncerte skambės įvairių šiuolaikinių lietuvių autorių kūriniai ir džiazo kompozicijos. Turėtų būti įdomi ir spalvinga programa, tik neaišku, ar aš įstengsiu parašyti tą kūrinuką.

Kodėl?

Nes jau rugsėjis baigiasi, o koncertas numatytas spalio 13 d.

Dar nepradėjote?

Ne...

O kiek laiko rašote kūrinį?

Galima parašyti per pusę dienos neatsitraukus, bet prieš tai reikia ilgai nešioti galvoje.

Kaip tai atrodo?

Jurga PETRONYTĖ