Iliustracijos, pasprukusios iš knygų

Iškilmingą žodį atidarymo ceremonijoje tarė galerijos direktorė, dailininkė grafikė Dovilė Tomkutė, ji pasidžiaugė, kad knygų iliustracijos - itin daug gerbėjų turinti meno rūšis, nepaliekanti abejingų nei tarp meno gurmanų, nei tarp žiniasklaidos atstovų; sveikinimo kalbą sakė ir ekspozicijos darbus gyrė Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė - ji patikino publiką, kad elektroninių knygų invazijos į mūsų sielos gyvenimus dar galime nesibaiminti: „Pasižiūrėjus šią parodą akivaizdu, kad jokios naujosios technologijos nėra pajėgios išstumti dailininkų ir rašytojų širdimi šildytos popierinės knygos“; apie organizacinius iššūkius ir pergales pasakojo viena šios parodos iniciatorių ir tikroji krikštamotė Nijolė Šaltenytė; įžvalgas apie šiųmetinės parodos ypatumus išsakė Lietuvos dailės muziejaus Grafikos skyriaus vedėja Regina Urbonienė, o grafikui Kazimierui Paškauskui (ekspozicijos darbų vertinimo komisijos pirmininkui) teko garbė paskelbti dailininkus šių metų Knygos meno parodos laureatus: už Lietuvos vaikų knygos meno garsinimą pasaulyje padėka įvertintas Kęstutis Kasparavičius, naujai įsteigtos Algirdo Steponavičiaus premijos laureatu tapo Evaldas Mikalauskis, dviem antrosiomis Knygos meno konkurso premijomis džiaugėsi dailininkės Lina Dūdaitė ir Laisvydė Šalčiūtė, o svarbiausiąja metų laureate tapo dailininkė Ieva Babilaitė, šalia gautų prizų taip pat įgysianti ir teisę kitoje Knygos meno parodoje rengti personalinę ekspoziciją.

Šiemet bendroje parodoje publika galėjo plačiau pasidomėti ankstesniojo konkurso laureato (taip pat ir šios parodos idėjos autoriaus) Romo Oranto darbais. Deja, šis nepaprastai talentingas ir rašytojų genties itin mylimas menininkas, nemažą kūrybinį kelio dalį pas skaitytojus ir į šlovę lydėjęs tokius autorius kaip Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Aidas Marčėnas, pats šios iškilmingos akimirkos nesulaukė - prieš pusmetį iškeliavo į amžinybę taip ir nespėjęs pasirūpinti savąja paroda. Tačiau ilgametė jo bičiulė ir bendražygė Nijolė Šaltenytė sakė, kad R.Orantui skirtą ekspoziciją pavyko sumodeliuoti tokią skaidrią, jaukią ir spindinčią, jog ne juokais kyla įtarimas, kad kaži kokiu mistiniu būdu ją rengiant dalyvavo ir pats Romas.

R. Orantui skirtai ekspozicijai komplimentų negailėjo ir galerijos direktorė D. Tomkutė: „Žmogus, atėjęs į parodą, informaciją ir emociją gauna ne tik iš piešinių, ne tik iš eksponuojamų knygų viršelių ar eskizų - eksponuojamos taip pat ir menininko asmenybės ypatumus, jo charakterį atskleidžiančios buities detalės, skurdūs menininko kūrybinės aplinkos daiktai: peleninė, pieštukas, kankorėžis, praimtas cigarečių pakelis, raštelis, prašantis netrukdyti... Gulintys prie menininko kūrinių, tarp jo apipavidalintų knygų stirtų, šie menininko tikrovės atributai sukuria papildomų kontekstų ir, be abejonės, įžiebia kur kas kaitresnę emociją, žiūrovą įvesdami tarsi į intymų, bičiulišką santykį su kūrėju ir jo pasauliu“.

Tenka pripažinti, kad per visas visutėles galerijos sales nusidriekusi Knygos meno paroda išties verta pagyrimų - nors nemaža dalis piešinių man pasirodė jau matyta knygose, „pasprukusios“ iš knygų iliustracijos, atsidūrusios paveikslų rėmuose ir sukritusios viena šalia kitos, nepaisant kuo skirtingiausių „gimtųjų“ kontekstų, suteikia galimybę jų nuotaikas ir siužetus atrasti naujai - be literatūros primetamų prasmių. Ryškiausiomis spalvomis ir emocijomis trykštantys vaikiškų knygelių piešiniai, abstraktūs, iš poezijos rinkinių atkeliavę potėpiai, pasieniais nusidriekusios knygų viršelių mozaikos - visa tarsi įgyja bendrą vardiklį, it spalvoti stikleliai kaleidoskope sukurdami fantastiškiausias, jokiose knygose neegzistavusias kompozicijas.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"