Ieškanti karūnos ir Vilniaus lobių

Traukė paslaptinga aura

„Vaikystėje buvau iš tų gerų mergaičių, kurioms neteko su berniukais landžioti po kokius nors užkaborius ir nuklysti toliau gimtojo Žvėryno kiemo, nors bažnyčių paslaptys visada traukė. Tikriausiai todėl, kad sovietmečiu tai daryti buvo draudžiama. O štai į Šv. Kazimiero bažnyčioje įkurtą Ateizmo muziejų - prašom... Ten nueidavau dažnai, nes traukė kažkokia nenusakoma paslaptinga atmosfera: bažnytiniai rūbai, daiktai, rūsys su inkvizicijos kankinimo įrankiais. Mintyse kirbėdavo mintis, kad čia daugybė neįmintų mįslių, ir vėliau paaiškėjo, kad buvau visiškai teisi“, - aiškino savo pasirinkimą smalsi ir veikli moteris.

Savo nepaaiškinama mistine atmosfera Giną, ir ne tik ją, o daugelį meno žmonių, traukė ir traukia netoli Aušros vartų esanti Švč. Dvasios stačiatikių vienuolyno cerkvė: „Tai pati „katalikiškiausia“ cerkvė Vilniuje, kurioje yra nemažai vertingų ikonų. Jos ikonostasą kūrė tas pats garsusis architektas J. K. Glaubicas. Ten iš tikrųjų tvyro ypatinga aura, kuri pasižymi traukos jėga. Gal dėl to, kad nuo pat cerkvės įkūrimo XVII a. ji nebuvo uždaryta. O žvakeles prie ikonų mėgsta uždegti čia atėję ne tik stačiatikiai, bet ir kitų religijų išpažinėjai“.

Iš meilės Vilniui

Kai Gina studijų metais susipažino su būsimuoju vyru Irmantu, beje, tuomet studijavusiu fiziką, po Vilnių vaikštinėdavo susikibę už rankų. Jie, kaip ir daugelis jaunų žmonių, mėgdavo klaidžioti po Sereikiškių parką, užkopti į kalną anapus Vilnelės ir žvelgti į miestą iš aukštai, nuo Trijų kryžių ar kurio kito kalno: „Ten mums atrodydavo, kad esame tik vieni du, nors čia pat apačioje - sostinės širdis“. Žavus jai ir tas senamiesčio kampelis, kuriame yra Šv.Onos, Bernardinų ir Mykolo bažnyčių trikampis, kiemeliai. „Visas Vilnius yra žavus ir paslaptingas“, - dalijosi savo meile sostinei moteris.

G. Viliūnė Pedagoginiame universitete studijavo tuomet naują etikos ir psichologijos specialybę, nors rinkosi ir istoriją, kuria nenustojo domėtis. „Buvo labai įdomu mokytis, šaunus kursas, šaunūs dėstytojai, tokie kaip Krescencijus Stoškus, Jonas Trinkūnas ir kt., o kai baigiau bakalauro studijas, paaiškėjo, kad tokių mokytojų nebereikia“, - pasakojo moteris. Beje, bakalauro diplomo pasiimti ji atėjo kartu su dviem pametinukėmis dukrelėmis. Dėstytojai pamatę nustebo, kada gi studentė, neėmusi jokių akademinių atostogų, spėjo ir gerai mokytis, ir du vaikelius pagimdyti. Tad jaunai mamai buvo paranku pasirinkti tokį darbą, kad galėtų ir mažylėms skirti pakankamai laiko, ir pinigų užsidirbti, ir ne mažiau svarbu buvo tai, kad pačiai būtų įdomu. Tad gidės veikla jai pasirodė pati tinkamiausia.

Dienotvarkė neleidžia tinginiauti

Moteris džiaugiasi, kad visi jos darbai ir dienotvarkė priklauso tik nuo jos pačios. Ji prisipažino, kad neištvertų tokio darbo, kuriame reikėtų išsėdėti darbo valandas „nuo... iki“. Taip gyventi jai nebūtų įdomu. „Nuo pat vaikystės esu įpratusi darbus surikiuoti pagal svarbumą. Dirbant namie būtina neprarasti ritmo, nes labai lengva susirasti visokių namų ruošos reikalų ir nustumti tai, kas svarbu kitai dienai. Aš to nedarau, - šypsosi G. Viliūnė. - Mat pagal Zodiako ženklą esu Ožiaragis, turiu sveiko užsispyrimo, ir jeigu ko imuosi, tai stengiuosi padaryti iki galo“.

Ginai įdomiausia, kai ji rengia naują ekskursijos temą, renka informaciją, kai naršo ne tik po bibliotekų knygas, bet ir archyvuose. Vėliau, kai jau ekskursantams reikia kartoti tą patį per tą patį, jau nėra taip smagu. Moteris prisipažįsta, jog savo ateities nesiejo su knygų rašymu. Plunksnos miklinimas jai visada buvo laisvalaikio minties polėkis, o štai domėjimasis istorija - būtinybė, nes ją visada traukė iki galo neišaiškinti ir ginčytini dalykai. O rašyti knygą apie pradingusios ir didžiojo kunigaikščio Vytauto nepasiekusios karūnos istoriją, įvilktą į paslaptingą šiuolaikinį rūbą su bene įdomesniais už patį detektyvinį siužetą intarpais apie Vilniaus bažnyčias, požemius, kuriuose ir buvo ieškomas mįslingas lobis, pačiai autorei buvo tarsi nuotykis. Tik jis truko net septynerius metus. Tai, ką parašė, išdrįso parodyti vienai savo draugei, kuri ir paakino pasiūlyti knygą „Tyto alba“ leidyklai.

Kuo karūna - ne gralis?

Pirmoji gidės knyga „Vilniaus šventovės“, kurią išleido kartu su fotografu Raimondu Urbakavičiumi, buvo skirta tiems, kurie domisi bažnyčių istorija. O šį sykį rizika didesnė, nes nauja knyga „Karūna be karaliaus“ dar paveikta garsiojo Dano Brauno (Dan Brown) bestselerio „Da Vinčio kodo“. Tai nuodėmė ar pranašumas?

Autorė prisipažįsta, kad jos knygos impulsas ir buvo toji populiari knyga bei pagal ją sukurtas filmas su puikiais Holivudo aktoriais. Tuomet, kai parskaitė kelis kartus „Da Vinčio kodą“, pagalvojo: štai ten Paryžius su savo paslaptimis, jaunuolių pora ieško šventojo gralio, o kuo mes galime pasigirti? Taip visai natūraliai atsirado mintis apie Vytauto karūną, kuri yra dingusi: „Mano galva, ši relikvija yra pats tikriausias lietuviškas gralis, kurio visi labai nori, ieško ir tikriausiai neras. O Vilnius mano knygoje yra tarsi veikėjas, tarsi herojus, kuris visur dalyvauja. Manau, skaitytojams buvo smagu atpažinti kai kurias mano aprašomas vietas, kuriose karūnos ieškojo knygos veikėjai“. „Karūną be karaliaus“ skaitytojai jau pastebėjo, ir ji net buvo patekusi knygynuose į skaitomiausių kūrinių dešimtuką.

Pirmosios vertintojos - dukros

„Romaną ar detektyvinę istoriją galima parašyti apie bet kurį Lietuvos istorijos laikotarpį, nes jų veikėjais gali tapti daugybė įdomių asmenybių, apie kurias mes nelabai daug žinome, apie prieštaringai įvairiais laikotarpiais vertintus ir tebevertinamus įvykius“, - įsitikinusi G. Viliūnė. Ji mano, kad tokios knygos turėtų patikti jaunimui ir tiems žmonėms, kuriems istorijos vadovėliai atrodo ir atrodė nuobodūs. Tai juos galėtų paakinti pažvelgti į mūsų praeitį kitomis akimis, patiems giliau pasidomėti, kaip ir kas buvo.

Knygoje išspausdintą Vilniaus planą nupiešė vyresnioji dukra Girstautė. Ji ir metais jaunesnė Vėja yra pačios pirmosios mamos kūrybos klausytojos ir vertintojos. Beje, kai gidė rengia kokį nors naują maršrutą po Vilnių, pirmiausia eina pasivaikščioti po tas lankytinas vietas visos kartu. Ji joms pasakoja, o mergaitės mamą pertraukia ir atvirai pasako, kur ir kas joms neįdomu, nuobodu ar nesklandu. Taip jau gidės šeimoje buvo įprasta nuo pat mažens. Eidavo pasivaikščioti, o mama vis pasakodavo apie įdomesnes vietas, pastatus, prisimindavo legendas. Jos visai neblogai pažįsta Vilnių ir pačios jau gal galėtų savo draugams ką nors įdomaus papasakoti.

Jeigu jos kur nors ir išvažiuotų mokytis svetur, pamatyti pasaulio, Gina įsitikinusi, kad tikrai sugrįžtų, nes toji meilė Lietuvai, Vilniui joms įskiepyta nuo pat mažens.

Kokia bus kita knyga?

Dviejų knygų autorė turi labai daug minčių, bet joms „supakuoti“ į kompiuterį stinga laiko. „Mano darbas, iš kurio pelnau duoną, yra kompiuterinis maketavimas, - prisipažįsta gidė. - O štai visai neseniai gavau pasiūlymą rašyti straipsnius apie Lietuvą į vieną populiarų žurnalą. Tad esu kaip toji barbė devyndarbė. Iš tiesų labiausiai norėtųsi parašyti knygos „Karūna be karaliaus“ tęsinį. Herojai būtų jau pažįstami iš pirmosios knygos. Jie gyvi, veiklūs žmonės, kurie gali savo jau kito lobio paieškas po Lietuvos istorijos neišakėtus dirvonus pratęsti“.

Ir dar gerai žodį valdanti moteris jau seniai norėjo parašyti klasikinį detektyvą, kurio veiksmas būtų nukeltas į Lietuvos istorinius laikus. Su savo geriausiomis patarėjomis dukromis moteris galvoja parengti knygelę vaikams ekologijos tema. Mat jos visos yra gyvūnų mylėtojos, kurioms rūpi Baltijos jūros švara, ruonių išsaugojimas. Tik toms idėjoms įgyvendinti vis stinga laiko.