Į kultūrą ir kūrybos ekonomiką valstybė turėtų investuoti tiek, kiek ši sritis sukuria BVP

Prezidentės potvarkiu sudarytos darbo grupės parengtame Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių projekte apibrėžiamas sisteminis valstybės požiūris į kultūrą, numatoma kultūros raidos strategija ir kryptys.

Projekte pabrėžiama, kad ilgalaikėje Lietuvos strategijoje kultūrą būtina laikyti strategine valstybės raidos kryptimi, o šiuo metu kultūra ir menas, taip pat su kultūra susiję ekonomikos, socialinės sanglaudos, darnios aplinkos aspektai nėra valstybės politikos prioritetai. Tai liudija kultūros finansavimas valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšomis, menkas kultūros vaidmuo įgyvendinant tarpsektorines iniciatyvas.

Institucijos nepakankamai bendradarbiauja plėtodamos kultūrinį švietimą, kūrybines industrijas, kurdamos darnią aplinką, didindamos socialinę sanglaudą. Kultūros politika yra izoliuota ir nuo kitų sričių.

Kultūros politiką būtina susieti su kitomis valstybės politikos sritimis ir sukurti veiksmingą institucijų bendradarbiavimo modelį. Reikia suteikti platesnius įgaliojimus Kultūros ministerijai vykdant tarpsektorinę politiką kartu su kitomis ministerijomis.

Gairių projekte numatoma demokratizuoti kultūros politikos modelį - atskirti politikos formavimą ir administravimą, Mokslo tarybos pavyzdžiu įsteigiant Kultūros tarybą. Siūloma optimizuoti kultūros įstaigų tinklus ir modernizuoti kultūros infrastruktūrą, kad būtų efektyvesnis jos finansavimas, sukurti nuolatinę kultūros procesų stebėsenos, analizės ir strateginio planavimo sistemą.

Šiuo metu nėra išsamaus Lietuvos kūrybos ekonomikos vertinimo, tačiau statistikos duomenimis, Lietuvos kūrybinis sektorius sukuria apie 5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai rodo, jog dabartinis kultūros srities finansavimas yra netinkamas ir neteisingas, nes kultūrai skiriamos lėšos neadekvačios jos sukuriamai pridėtinei vertei.

Dėl to gairėse raginama atsisakyti požiūrio į kultūrą kaip į išlaikytinę, o jai skiriamas valstybės biudžeto lėšas laikyti ilgalaike investicija.

Tarp būtiniausių uždavinių - sukurti kultūros ekonomikos indėlio į BVP skaičiavimo metodologiją ir pasiekti, kad iki 2020 metų į kultūrą ir kūrybos ekonomiką valstybė investuotų adekvačiai šios srities sukuriamai BVP daliai.

[BANERIS]Pabrėžiama, kad kuriantis žmogus Lietuvoje nėra pagrindinis kultūros politikos adresatas, todėl iki šiol nėra sukurta veiksmingų mechanizmų, kurie laiduotų palankias kūrėjų profesinės veiklos sąlygas ir įtvirtintų jų statusą visuomenėje. Dėl to autorių teisių ir gretutinių teisių apsauga turi tapti civilizuotų kūrėjų ir visuomenės santykių pagrindu, tik tada intelektinė nuosavybė taps Lietuvos kūrybinių industrijų konkurencingumo garantu.

Globalizacijos veiksnys yra tiesiogiai susijęs su Lietuvos kūrybinių industrijų gebėjimu konkuruoti pasaulio rinkose, laimėti šioje konkurencijoje, sulaukti naujų investicijų į įvairių sričių kūrybines industrijas. Todėl kultūros politika neturi ignoruoti tarptautinių ekonominių santykių.

Būtina sudaryti palankias sąlygas Lietuvos kūrybinių industrijų plėtrai šalyje ir sėkmingai konkurencijai užsienyje.

Gairių projekte kultūrines žmogaus kompetencijas ir kūrybingumą numatoma ugdyti visą gyvenimą. Tarp būtinų žingsnių siūloma visoje šalyje organizuoti išsamų ir kokybišką formalųjį ir neformalųjį meninį ugdymą, nuosekliai rengti aukštos kvalifikacijos kultūros bei meno pedagogus ir profesionalius kultūros vadybininkus, kaupti ir dokumentuoti šalies kūrybinę produkciją, sudaryti sąlygas ją pažinti ir jai plisti.

---

Dar viena kryptis - suformuoti visuminę integralios paveldo apsaugos politiką. Dėl to būtina plėtoti paveldo fundamentinius ir taikomuosius mokslinius tyrimus integruojant paveldosaugos, mokslo ir studijų institucijų potencialą. Be kita ko, būtina atlikti kompleksinę sistemos analizę ir, įvertinus paveldo išsaugojimo priemonių optimalumą bei rezultatyvumą, pertvarkyti paveldo sektoriaus finansavimo principus, tobulinti teisinę bazę.

Kultūros prieinamumo ir kultūrinio gyventojų aktyvumo netolygumai tiesiogiai yra susiję su socialinės sanglaudos stoka bei gyvenimo kokybės lygio skirtumais, todėl tolygi kultūros sklaida, jos prieinamumas visoje šalies teritorijoje, tinklinė kultūros plėtra yra svarbi gyvenimo kokybės visoje šalyje sąlyga.

Dėl to būtina formuoti bendrą ūkio ir kultūros politiką, įgyvendinti ją regionuose per Kultūros tarybos administruojamą regionų programą, sudaryti palankias sąlygas vietos bendruomenių meninei saviraiškai, skatinti naujas kultūrinio gyvenimo ir žmonių bendravimo formas.

Gairių projekte pažymima, kad kultūros politiką būtina sieti ne tik su dabartine Lietuvos teritorija, bet ir aprėpti visą emigracijos tinklą, pagal galimybes sudaryti sąlygas kurti, skleisti kūrybos rezultatus ir tenkinti kultūros poreikius. Migrantams būtina sudaryti palankias sąlygas dalyvauti Lietuvos kultūros procesuose.

Pažymima, kad dabartinė Lietuvos kultūros sklaida užsienyje yra fragmentiška, neturinti aiškių krypčių ir tikslų, kurie laiduotų suderintą, grįstą nusistatytais prioritetais, į rezultatus orientuotą kultūros sklaidą. Dėl to reikia suformuluoti aiškias ilgalaikes kultūros sklaidos užsienyje kryptis, sukurti veiksmingą kultūros sklaidos užsienyje koordinavimo sistemą, suaktyvinti tarptautinį menininkų ir kultūros institucijų bendradarbiavimą, sudarant sąlygas jam toliau plėtotis.

Darbo grupėje dirbo Lietuvos meno kūrėjų asociacijos, kultūros ir meno, akademinės bendruomenės ir Kultūros ministerijos atstovai. Rengiant dokumentą buvo konsultuojamasi su kultūros bendruomene.