Be kitokių nei jis pratęs baleto tradicijų, skirtingų darbo organizavimo ypatumų, I. Evansas taip pat pastebi lietuvišką šaltį, mažas algas ir ne visada užsieniečiams draugiškus baleto mokytojus.
Apie tai, kaip jaunam šokėjui sekasi gyventi Lietuvoje, su juo kalbėjosi žurnalistė Živilė Kropaitė
Nupasakokite, kaip atrodo jūsų įprasta diena.
Keliuosi maždaug 8 val. ryte. Vėloka, bet pamoka mums prasideda 10 val., taigi 9 val. 30 min. turiu būti teatre, apšilti, pradėti dieną. Po pamokos, kuri trunka virš valandos, būna repeticijos, kurios trunka iki popietės. Tada, jeigu vakare nėra spektaklio, einu namo. O jei yra, paprastai jis prasideda apie 19 val. Būna ir dieninių spektaklių, tada kartais tenka šokti ir 2 kartus per dieną – pavyzdžiui, 12 ir 17 val.
Čia atvykot pirmam darbui. Kodėl pasirinkot būtent Lietuvą?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad toks buvo mano prioritetas. Važiavau į Lenkiją ieškoti darbo ten, tačiau jie neturėjo laisvos vietos, bet direktorius taip pat dirba Vilniuje, taigi pasiūlė man darbą ir geras galimybes Vilniuje. Todėl priėmiau jo pasiūlymą.
Ir kokie pirmi įspūdžiai, pastebėjimai apie Lietuvos baleto, šokio kultūrą?
Čia – kitaip nei Anglijoje, pirmiausia dėl to, kad Anglijoje yra angliška baleto tradicija, o čia – rusiška. Nors patys žingsniai tokie patys, stilius šiek tiek kitoks. Čia jis gali būti senamadiškas. Dėl pinigų stygiaus nebūtinai yra daug naujų pastatymų repertuare, iš naujo vis statomi seni spektakliai. Šalyse, kur šiek tiek geresnis ekonominis klimatas, irgi iš naujo statomi tie patys spektakliai, bet ne todėl, kad jie kitaip negali, o todėl, kad jie nori, jog baletas gyvuotų ir toliau. Tuo metu čia nėra pastatyta tiek daug naujų veikalų. Tarptautiniai choreografai į Vilnių rečiau atvyksta ir dėl daug mažesnio atlygio. Jei kitoje šalyje gali uždirbti tūkstančius eurų, tai ko tau čia važiuoti, kad uždirbtum litų?
Bet jeigu nuolat iš naujo statomi tie patys spektakliai, ar yra erdvės asmeniniam tobulėjimui?
Taip. Juk visada galima „perdirbti“ žingsnius. Gal tai ir gali būti nuobodu, bet jeigu turi daugiau laiko šokti tame pačiame balete, dirbti prie to paties personažo, turi daugiau laiko pasiruošti. Įsivaizduoju, kad po daug metų tiesiog jau sunku turėtų būti rasti įkvėpimo.
Minėjote, jog juntate, kad čia vyrauja rusų baleto mokykla. Kas dar kitaip, kaip organizuojamas baletas prieš jam pasirodant scenoje?
Vilniuje nėra taip vadinamų „spektaklių blokų“, tiksliau, jų mažai – daugumoje Vakarų šalių būna, pavyzdžiui, 10 kartų parodomas vienas spektaklis, paskui 10 kartų koks nors kitas. Tačiau čia dėl finansinių sumetimų, sušokame, pavyzdžiui, „Gulbių ežerą“, kitą dieną – kitą spektaklį. Išeina taip, kad Vakaruose būna daug laiko paruošti baletą. O čia, man atrodo, visi baletą žino iš ankstesnių metų, tad ir būna skiriamos tik 2–3 dienos repeticijoms, skubama. Taigi kartais gali eiti į sceną ir būti ne visai savimi užtikrintas. Bet tiesiog čia skirtinga darbo aplinka.
Tai kaip suprantu kartais jaučiatės įsisukęs į ratą, kuriame viskas daroma iš inercijos, o ne iš įkvėpimo?
Kartais. Vilnius – mažas miestas, Lietuva – maža šalis. Dauguma žmonių teatre yra lietuviai, baltarusiai ar rusai. Nedaug žmonių iš tolimesnių šalių. Ne tiek jau daug žmonių šalyje užsiima baletu, taigi ne tokia didelė ir atranka. Ir kai kuriems tas baletas yra tiesiog darbas. Kai kurie, būdami labai jauni, turi vaikų. Tai jų darbas. Jie penktą valandą eina namo, nes ten jų laukia vakarienė.
Tuo metu Vakaruose baleto kompanijos – tarptautinės, jose daugybė žmonių iš visur, ir visi kovoja dėl vienos vietos... Ir dauguma žmonių dievina baletą, juo kvėpuoja ir jį dievina.
Čia irgi dievina, bet kai kuriems tai tiesiog darbas. Geras, bet neįkvepiantis.
Ir tikriausiai nelabai gerai apmokamas?
Taip, nes alga čia itin prasta. Ne tik lyginant su kitų šalių standartais, bet ir pagal Lietuvos standartus.
Tai kaip jūs čia išgyvenate?
Tai mano pirmas mano darbas, taigi šiuo metu man padeda mano mama, gyvenanti Jungtinėje Karalystėje. Bet kitiems metams reikės bandyti ieškoti pigesnio būsto. Kažkaip išsiversiu, bet nemanau, kad galėsiu sau leisti nueiti į parduotuvę nusipirkti naujų džinsų. Nuolat reikia galvoti apie pinigus.
Ar pastebit, kad ir Jūsų kolegos teatre panašiai gyventų? O gal jie turi kitų projektų, už teatro ribų?
Dauguma mano draugų – jaunesnių žmonių teatre – vis dar gyvena su tėvais. Jie – dvidešimties, dėl to viskas gerai. Ir jie profesionalai. Bet jie negalės taip visą gyvenimą gyventi. Dabar jų tėvai jiems gamina maistą, ir jiems tereikia pasirūpinti priešpiečiais, drabužiais ir gal kuru automobiliui, jei jį turi. Bet jeigu mano mama manęs neremtų, man būtų labai sunku.
Bet, kai baigsis jūsų sutartis Lietuvoje, grįšite į Jungtinę Karalystę?
Dar neaišku. Mano sutartis yra metams. Bet paprastai baleto teatruose jeigu gerai sekasi, tau kontraktą kasmet pratęsia nenustatytam laikotarpiui. Nežinau. Jei kita tarptautinė kompanija man pasiūlytų darbą, su geru atlygiu, geru repertuaru, gal ir išvykčiau, bet kol kas svarstau pabūti ir pažiūrėti, ar kas nors keičiasi.
Kaip palygintumėt publikos susidomėjimą baletu čia ir Anglijoje ar kitose šalyse?
Aš buvau nustebęs, kad paprastai operos teatre pilna salė. Manau, tai ir dėl to, kad tvarkaraštis nepastovus – nėra taip, kad rodome 10 „Gulbių ežerų“, 10 ko nors kito – tie baletai nuolat keičiasi. Žmonėms nenusibosta. Gali pažiūrėti vieną spektaklį, ir nereikia mėnesį laukti kito. Man atrodo, viskas gerai sugalvota. Bet jei susidomėjimo būtų daugiau, jie galėtų dažniau rengti tuos vadinamus „spektaklių blokus“. Nes daug žmonių ateitų žiūrėti baleto. Juk, žinoma, daugiausiai į operos ir baleto teatrą vaikšto tie patys žmonės. Kalbant bendrai, nemanau, kad tas susidomėjimas kažkoks pamišėliškas.
O per repeticijas, pamokas, ar kas kitaip? Prieš tai Lietuvos operos ir baleto teatre dirbęs šokėjas iš užjūrio man yra pasakojęs, kad mokytojai dažnai būdavo labai griežti ar net šiurkštūs.
Yra viena baleto mokytoja, kuri moka angliškai, o tai operos teatre reta. Ji buvo labai maloni, atsižvelgdavo, jei ko nesuprasdavau. Tai man labai padėjo, nes labai sunku būti nauju žmogumi teatre. Sunku ir todėl, kad tai tavo pirmas darbas, kad gyveni toli nuo draugų ir šeimos. Ir šalyje, kur operos teatre žmonės nešneka angliškai. Mieste šneka, bet čia ne. Sunku, reikia prisitaikyti. Taigi, man pasisekė, kad sulaukiau papildomos pagalbos.
Dabar šiek tiek kitaip, „jei nežinai kažko, tai turėtum žinoti“. Kartais jie neturi laiko tavęs mokyti, ir tai – stebuklingai – ne jų problema. Reikia būti iniciatyviam, išsikapstyti pačiam. Yra mokytojų, kurie žmonių iš užsienio nemėgsta. Be manęs yra ir 2 ispanai. Jie irgi pastebi, kad kai kurie žmonės šiek „kitokie“. Ir todėl, kad mes ne visada suprantam lietuviškai ar rusiškai, jie apie mus kalbasi. Bet tai būna labai akivaizdu, jie net padaro, kad tai būtų akivaizdu. Bet juk nieko negali sakyti, nes negi sakysi „žinau, ką sakei“. Bet tai tiesiog keli žmonės. Ir manau, kad tai daugiau pasako apie juos nei apie mane.
Bet kaip suprantu jūs patyrėte nemažai komunikacijos problemų. Gal prisiminsite kokių atvejų, kai nepavyko susišnekėti – nebūtinai operos teatre?
Autobusai čia stoja kiekvieną stotelę – kitaip nei Anglijoje, kur turi paspausti mygtuką, kad sustotų. Turi vis galvoti, kur išlipti. Ir vieną kartą ketinau išlipti, ir prie manęs pristojo viena moteris, ėmė prašyti bilieto. Ji man sakė, duok bilietą, bet aš niekaip nesupratau, kodėl. Kokias 5 minutes ji bandė pastverti mane už palto, paimti mano bilietą... Aš maniau, kad ji nenorėjo pirkti savo bilieto, ir papultų į bėdą, jei būtų tikrinama. Taigi ištisas 5 minutes aš bandžiau suprasti, ką ji bandė padaryti. Galiausiai aš jai daviau tą bilietą.
O ką pastebit apie Lietuvos žmones?
Bendravimo kultūra labai skirtinga. Pavyzdžiui, Anglijoje, jeigu ateini į naują darbo vietą, įmonė surengia vakarėlį, pasveikina juos prisijungus... Tu naujas, jie nori tau padėti. O čia, man susidarė toks įspūdis, nauji žmonės turi surengti kažkokį vakarėlį, kuris tarsi reikštų – priimkite mane į savo būrį. Ir tada jie tau tampa draugiškesni. Aš su savo naujais kolegomis kokius 3 mėnesius jokio vakarėlio nesurengiau, nes neturėjome pinigų ir šiaip visokių rūpesčių buvo. Bet vos tik surengėme, visi tapo geriausiais draugais. Kokiai savaitei.
Ir dar. Tam tikrų dalykų negali sakyti prie merginų. Tai mane nustebino. Gal čia tik teatre. Gal, jei turi labai gerų draugių merginų, ir nieko. Bet aš padariau klaidą nusikeikdamas, ir į mane sušnairavo kiti vaikinai. Buvo gana keista. Man sakė: negali to sakyti prie merginų. Atsiprašiau. Anglijoje tokiu atveju visi būtų tiesiog nusijuokę ir tiek.
Tai tiesiog skirtinga kultūra, gal čia net daugiau tokio jausmo, kad „vaikinai dirba“, o „merginos gamina patiekalus“. Tu gera lietuviška žmona, jei pagamini gerą lietuvišką patiekalą. Nežinau, gal toks įspūdis susidarė tik iš teatro aplinkos, bet joje – taip. Nors, kita vertus, merginos gali gerti tiek pat, kiek vaikinai. Kartais tai nėra taip akivaizdu, visi linksminasi, dirba, ir kokia nors panaši smulkmena priverčia tave prisiminti: čia šiek tiek kitaip.
Dabar Lietuvoje labai šalta, bet apskritai, kokį jums įspūdį paliko Vilnius kaip miestas, klimatas, bendra atmosfera? Nesukelia noro kuo skubiau išvykti?
Kai esi Anglijoje, visi skundžiasi dėl oro, labai šalta ir taip toliau. Visi nekenčia Anglijos rudenį ar žiemą. O aš atvykstu čia ir suprantu, kad Lietuvoje – daug šalčiau, visą laiką sninga, reikia pirkti specialius batus. Anglijoje tiesiog dėvi įprastus batus, jei vieną dieną per metus ir pasninga. Man tai nauja. Jeigu neapsimuturiuoji, neuždengi rankų, veido, tai susirgsi. Man jau taip ir nutiko.
Aš apskritai niekad negalvojau apie šalikus ar pirštines kaip šilumos šaltinį – aš juos visada suvokiau kaip aksesuarus. Mama man sako: „čia gyvendamas, turi rengtis ne madingai, o tam, kad išgyventum“. Kiek girdėjau, vasarį čia gali būti iki 30 laipsnių šalčio, taigi teks prisipirkti šiltų rūbų. Bet čia kitoks tas šaltis – nedrėgnas. Tai pirmus metus, manau, negalėsiu jo pakęsti, norėsiu namo, net jei tai bus Anglija, bet vėliau turbūt prisitaikyčiau. Lietuvos žmonės visą gyvenimą taip gyvena, tad turėtų būti įmanoma.
Bet jei po metų grįšite į Angliją, kokie Jūsų gyvenimo siekiai kalbant apie karjerą, baletą?
Noriu tapti pagrindinio vaidmens atlikėju – solistu. Noriu šokti dideliuose baletuose. Aišku, noriu ir pinigų, visi jų nori. Noriu rasti vietą, kur būčiau laimingas gyventi amžinai – gal tai bus mano gimtoji šalis, gal Lietuva, aš to nežinau. Noriu pasiekti karjeros aukštumų – tai juk viskas, ko bet kas gali norėti, nes tik tiek ir gali sukontroliuoti. Jei nori būti geras – būk. Tai ir pabandysiu.
Bet jei, įsivaizduokime, Jūs grįžtumėte į Angliją. Ar baletas ten toks didelis dalykas? Nuvykus, atrodo, kad žmonės domisi vien miuziklais.
Miuziklai tiesiog daugiau reklamuojami, kad turistai juose lankytųsi. Jie labiau rėžia akį, bet kas gali juos suprasti. Turiu galvoje, jie nėra labai paprasti, nes juos dar reikia ir pastatyti. Bet paprastai jie – kaip filmas ir visi, net vaikai, ir jų tėvai, gali juos žiūrėti. Visi, kada nors apsilankę Londone, bent vienąkart būtinai pasakys: „Buvau Londono miuzikle“.
O baletas, man atrodo, mažiau žmonių supranta, gali jį plačiau interpretuoti. Be to, miuziklai pigesni, Londone už baletą mokėsi iki poros šimtų svarų, operą – šiek tiek daugiau. Tai žmonės dažnai neturi pinigų – nebent sumoka 10 svarų ir sėdi labai prastoje vietoje. Tokiu atveju, nėra prasmės eiti.
Rašyti komentarą