"Hormonai", skatinantys rašyti, sukyla atitrūkus nuo šurmulio".

Vasario 5 d. Klaipėdos menininkų namų salė buvo kaip reta sausakimša jaunų žmonių. Dauguma jų - Klaipėdos universiteto studentai bei dėstytojai humanitarai, sugužėję pasiklausyti Rimanto Kmitos eilėraščių, iš praėjusių metų pabaigoje išleistos antrosios jo knygos "Upės matavimas".
Rimantas Kmita - jaunosios lietuvių poetų kartos atstovas. 1999 m. jau su pirmuoju poezijos leidiniu "Nekalto prasidėjimo" Rimantas įsiveržė į literatūrą ir iš karto įsikovojo joje savo vietą, pelnęs už šią knygelę Zigmo Gėlės premiją.
Pristatant antrąją knygą "Upės matavimas" Menininkų namų salėje tvyrojo pagarbi tyla. Autorius paskaitė pluoštelį naujųjų eilėraščių, juos pakomentavo kolegos, literatūrologai Nida Gaidauskienė, Marijus Šidlauskas, po to autorius dar paskaitė. Susirinkusieji paplojo, kai kas įteikė gėlių, ir išsiskirstė.

- Tavo knygos pristatymas man paliko labai rimtos, kokio nors profesoriaus, paskaitos įspūdį. Kaip tau patiko šis vakaras?

- Jau atpratau nuo tokių renginių. Esu pripratęs skaityti savo poeziją šiek tiek kitokiose erdvėse. "Placdarmas" vyksta Juodojoje tvirtovėje pajūryje, Poetiniame Druskinininkų rudenyje prieš skaitydamas turi nusiteikti įveikti publiką, nes niekas nesiklauso, replikuoja, šūkauja. O čia ir aš pasijutau kaip paskaitoje. Klausytojai buvo susikaustę ir aš pats - taip pat.

- Ką naujo, netikėto išgirdai iš kritikų apie savo kūrybą?

- Tai, ką jie išsakė, daugiau ar mažiau tinka mano poezijai. Visgi pasigedau rimtesnės kritikos, pasigedau susirūpinusio tais dalykais, apie ką aš rašau, žmogaus požiūrio. Vakaro metu kritikai kalbėjo, kaip viskas gerai šioje mano knygelėje. Aš, kaip turbūt ir kiekvienas poetas, nesu 100 procentų patenkintas savo darbu.

- Kas gi erzina tave šioje knygelėje, ko jai trūksta?

- Net nežinau. Tik žinau, kad reikia rašyti geriau.

- Gera poezija. Kokie tavo vertinimo kriterijai?

- Aišku, kad poeziją kiekvienas vertiname subjektyviai. Mano vertinimo pagrindinis svertas - arba aš tikiu eilėraščiu, arba ne. Jei jis mane įtikina - reiškia geras. Poezijos kalba, mano supratimu, turi būti autentiška. Jei jaučiu individualų, iš karto atpažįstamą autoriaus balsą, be poetinių banalybių, išsiveržusį iš poetinės masės - tai jau didelis pasiekimas.

- Kaip tau pavyksta išsiveržti iš tos masės? Juk šiuolaikinė poezija yra ne tik tavo domėjimosi, tyrinėjimo objektas, bet ir dėstoma disciplina Klaipėdos universitete?

- Tiesą sakant, rašant pirmą knygelę "Nekalto prasidėjimo" buvo lengviau. Tada buvau skaitęs vos keletą autorių. Dabar tiek geresnė, tiek blogesnė literatūra nuolat dūzgia galvoje. Stengiuosi išlaikyti autentišką santykį su literatūra, kaip ir su tikrovę. Ir labai nebijau, jei iš literatūros atsiradusios citatos padeda atskleisti tą mano santykį. "Upės matavimo" struktūrą - suskirstyti eilėraščius pagal mėnesius - padiktavo citatos iš "Kolūkiečių kalendoriaus".

- Gyveni mieste, dirbi akademinėje aplinkoje, o poezijoje reflektuoji žemę, gamtą, kaimą. Eilėraščiuose reiškiasi žemdirbio pasaulėjauta. Iš kur tai?

- Vaikystę praleidau kaime, gyvenau pas močiutę iki mokyklos. Man atrodo, kad tada ir susikaupė ta patirtis, pagrindiniai vaizdiniai. Nuvažiavus į kaimą, arba šiaip atitrūkus nuo šurmulio, labiausiai ir sukyla tie "hormonai", kurie skatina rašyti eiles. Žinoma, nėra taip, kad nuvažiuoju į kaimą, atsisėdu po berželiu ir rašau, nors... yra ir taip buvę (juokiasi).
Mano eilėraščiai - tai kažkokio pastebėjimo fiksavimas. Pamatai ką nors gamtoje, laikraštyje, kalendoriuje ir nori tai parodyti, pacituoti, kad ir kiti pamatytų.

- Kaip gimsta tavo eilėraščiai - išsyk, sudėlioji iš kelių pastebėjimų, gal parašęs daug dirbi prie teksto, taisai?

- Visaip. Kartais užrašau išsyk, kartais reikia pataisyti. Nesu iš tų poetų, kurie labai ilgai sėdi prie eilėraščių. Tai mano trūkumas. Man įdomesnis pats procesas, o galutinį variantą, deja, dar dažnai apleidžiu, nešlifuoju.

- Dažnas skaitytojas pastebi tavo eilėraščių proziškumą. Ar niekada negalvojai parašyti prozos tekstą?

- Proziškumo įspūdį sukelia tai, kad poezija - nerimuota, bet ji užrašyta eilutėmis. Todėl ir vadiname eilėraščiais. Jei parašytum tą patį prozos tekstu - kažkas dingtų. Tas pats kalendoriaus citavimas "Upės matavime" - tai cituojamo teksto sulaužymas eilėmis, tokiu būdu bandant atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus.

- Nukrypkime nuo poezijos. Ar nesunku rašto žmogui skaityti paskaitas?

- Prie teksto geriau jaučiuosi, nei kalbėdamas. Skaitydamas paskaitas nesijaučiu savo vežėčiose. Patirties gal trūksta. Ir ruošimasis paskaitoms, įvairūs rašto darbai atima labai daug laiko. Norėčiau daugiau dėmesio skirti poezijai. O atsisakyti įsipareigojimų nesugebu. Paprašo parašyti kokią recenziją, esė ir rašau kaip raštininkas. Esu neryžtingas, lengvai įkalbamas, amžinai dvejojantis ir man pačiam tai nepatinka.

Ar esi griežtas dėstytojas, ar daug skolų studentai pas tave užsidirbo? Ko reikalauji iš jų?

- Kol kas dar nesu kam nors nepasirašęs įskaitos. Tikiuosi, kad mano studentai yra suaugę ir sąmoningi žmonės, kurie domisi literatūra, nors yra nemaža dalis ir tokių kurie žiūri į studijuojamą dalyką gana atsainiai. Nesu despotas, neverčiu skaityti tą ar kitą autorių ir būtent iš jų atsiskaityti. Esu demokratiškas. Reikalauju iš studentų individualaus jų santykio su kūriniu ir literatūros istorija.

- Ar humanitarės nebando jauną dėstytoją apstulbinti ne žiniomis, o kai kuo kitu...?

- Nebuvo dar tokių situacijų. Gal žiedas ant rankos atbaido.

- Kaip abejojantis poetas ryžosi tokiam proziškam žingsniui - vedyboms?

- Norėjosi sudėlioti taškus. Pasakiau ir viskas, ir nesigailiu. Tai buvo man pačiam netikėtas charakterio pasireiškimas.

- Neseniai grįžai iš kūrybinių atostogų Gotlande. Ką nuveikei svečiame krašte, kokius įspūdžius parsivežei?

- Ten nesi niekam įsipareigojęs, atitolsti nuo rūpesčių, darbų. Gavęs tokią laisvę imi patirti daug netikėtų dalykų. Nuo visų atitrūkęs pajutau, kad pradėjau galvoti. Čia tarsi robotas einu, rašau, skaitau, su kažkuo susitinku, o galvoti užmirštu. Sustoti ir susimąstyti - labai svarbu. Rodos, aš ten nieko neveikiau, vaikščiojau, dykinėjau, o paskui pasirodė, kad prisirašė eilėraščių. Visai nemažas pluoštas. Tokių įdomių man pačiam, gotlandiškų.

- Galima tikėtis, kad kita tavo poezijos knygelė bus šiaurietiškos nuotaikos?

- "Gotlandiška" poezija labai įvairi. Tie eilėraščiai gali tapti kad ir trijų knygų pradžiomis. Kurią pirmą išplėtosiu - bus matyti. Darbo metu daug kas kinta.

- Ačiū už pokalbį.