Grąžintos skolos literatūros klasikams

Šiais pairusių vertybių laikais, kai įprasta projektus skirstyti tik į pelningus ir nepelningus, jau beveik pamiršome, kad būna dar ir tokių darbų, kurių vertė ne piniginė ir net ne politinė, ji - nacionalinė. Vienu tokių darbų derėtų vadinti aštuonerius metus trukusį lietuvių literatūros klasikos knygų serijos „Lietuvių literatūros lobynas - XX amžius“ leidybos projektą, į savanorių nacionalinės kultūros saugotojų kuopelę subūrusį aplink save būrį šalies mokslininkų, rašytojų, net mecenatų...

Belaukiant leidybai ruošiamos paskutinės iš trisdešimties šios serijos knygų (skirtos Igno Šeiniaus literatūriniam palikimui) apie lietuvių kultūros lobynų išsaugojimo bei sklaidos svarbą kalbamės su Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi - šios knygų serijos visuomeninės redakcijos tarybos nariu ir leidėju Valentinu SVENTICKU.

Veik du dešimtmečius trukusiu pigaus įspūdžio ir pigių blizgučių laikotarpiu, kai leidyba buvo užsiėmusi tik nūdienos bestselerio paieškomis, pasidarė neramu, kad tauta neteks ryšio su savąja klasika - knygynuose nė su žiburiu nebuvo galima rasti Žemaitės, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino bei kitų knygų, kurios lietuvių literatūroje - esminės...

Būtent. Išties ilgai viešpatavo tas laikas, kai svarbu atrodė tik tai, kas blizga, kas nematyta, kas - iš svetur...

Kaip tik dėl to ir ėmėmės šio projekto, kuris iš pradžių atrodė sunkiai įgyvendinamas. Šios serijos mecenatai Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai ir anksčiau šiek tiek remdavo knygų leidybą. Jie buvo išsakę norą imtis mecenuoti rimtą, nuoseklų leidybos projektą, idant savo mecenavimo užmojų neblaškytų ir pasitarnautų išties kilniam tikslui, todėl užgimus „XX a. literatūros lobyno“ leidybos idėjai beliko sudaryti kompetentingą visuomeninę redaktorių tarybą, išrinkti į lobyną verčiausiuosius. Komisijos nariais tapo literatūros mokslininkai Viktorija Daujotytė, Algis Kalėda, Česlovas Karbauskis, poetas Petras Palilionis ir aš. Ėmėme rinktis, diskutuoti, pateikinėti savo įsivaizduojamą „aukso literatūros“ sąrašą...

Taip buvo apsistota ties trisdešimčia svarbiausių XX a. lietuvių literatūros kūrėjų pavardžių: Jonas Aistis, Jonas Avyžius, Juozas Baltušis, Jonas Biliūnas, Kazys Binkis, Kazys Boruta, Bernardas Brazdžionis, Petras Cvirka, Janina Degutytė, Dalia Grinkevičiūtė, Juozas Grušas, Marius Katiliškis, Vincas Krėvė, Vytautas Mačernis, Eduardas Mieželaitis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Salomėja Nėris, Henrikas Radauskas, Bronius Radzevičius, Ieva Simonaitytė, Balys Sruoga, Šatrijos Ragana, Ignas Šeinius, Antanas Škėma, Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Vaičiulaitis, Judita Vaičiūnaitė, Antanas Vienuolis, o seriją simboliškai apgaubėme pirmuoju numeriu pažymėdami Žemaitės knygą, o trisdešimtuoju - Maironio. Esu tvirtai įsitikinęs, kad visos šios knygos privalo būti kiekvieno lietuvio namuose. Namai, knygynai, bibliotekos neturintys pamatinių literatūros tekstų - panašūs į pastatus, neturinčius pamatų.

Beje, norėčiau akcentuoti, kad šios serijos leidybos darbas toli gražu nebuvo nerūpestingas ankstesnių leidimų perleidimas - stengėmės grąžinti skolas, atlyginti skriaudas istorijos vingių padarytas literatūrai - šioje serijoje siekėme pateikti kuo autentiškesnius tekstus. O tai įgyvendinti - ne taip jau paprasta.

Turbūt omeny turite Antano Vienuolio kūrybą, kuri buvo itin sužalota sovietinio laikmečio cenzorių?

Be abejo, ir jį. Pagal tekstologijos normas - paskutinė autoriaus aprobuota redakcija yra laikytina kanonine, bet prisimenant sovietinę leidybą, kūrėjų egzistavimo sąlygas, deja, kaip tik tokios redakcijos buvo labiausiai iškraipytos. Kad ir jūsų minimu A. Vienuolio atveju - žinome, kad anuomet kiekvienam rašytojui sovietai „prisiūdavo“ po redaktorių-cenzorių - tačiau šiam rašytojui gal mažiausiai pasisekė - jam kliuvo neįtikėtinai aršus saugumietis, leidęs sau viską - net didesniąją dalį „Puodžiūnkiemio“ už A. Vienuolį parašė ir rado būdų priversti jį priimti autorystę. Taigi šiam, taip pat ir kitiems rašytojams (pavyzdžiui: V. Mykolaičiui-Putinui, Lietuvoje leistoms Mariaus Katiliškio knygoms), tiksliau, jo kūriniams, padarytą žalą „Lietuvių literatūros lobynas“ atitaisė.

Buvo ir kitokio pobūdžio iššūkių. Pavyzdžiui, jei atkreipėte dėmesį - Bernardui Brazdžioniui ir Eduardui Mieželaičiui skirti tomai - ypač ploni. Stengėmės pateikti tik jų poezijos esenciją, nes tiek vienas, tiek kitas autoriai leisdavo tik milžiniškos, sunkiai aprėpiamos apimties rinktines. O, pavyzdžiui, Henriko Radausko knygoje - visi iki vieno parašyti šio poeto eilėraščiai...

Dabar norėčiau jūsų paklausti ne kaip leidėjo, o kaip literatūros mokslininko - kokia rimčiausia serijos spraga?

Taip jau yra, kad retkarčiais redaktorių komisijos nuomonės kertasi, kažkas lieka „už borto“... Dabar, serijai jau besibaigiant, atrodo, kad labiausiai joje trūksta Jurgio Baltrušaičio.

Bet serija ir šiaip neišbaigia XX a. lietuvių literatūros retrospektyvos - juk XX amžius tai ir Justinas Marcinkevičius, ir Sigitas Geda, ir visas būrys kitų autorių, kurių serijoje nėra.

Prieš aštuonetą metų pradėdami leisti seriją, sutarėme, kad tebegyvuojančių rašytojų, kurių kūrybinis kelias dar nebaigtas, į ją neįtrauksime. Taip jau nutiko, kad per serijos leidybos laiką amžinybėn iškeliavo nemažai ryškių rašytojų, be kurių pavardžių daiktą, įvardijamą lobynu, sunku įsivaizduoti.

Tačiau negarsiai galiu prasitarti, kad su redaktorių komisija ir net su mecenatais jau esame pradėję kalbas, kaip galima būtų lobyno leidybos darbą tęsti.

Susidarytų ir dar trys dešimtys rašytojų pavardžių, vertų į šią seriją patekti. Pradedant Justinu Marcinkevičiumi bei Juozu Apučiu ir baigiant Jurga Ivanauskaite.

Be abejo. Manau, taip pat galėtų į atskirą knygą sugulti ir visi vietoje įvadų serijos knygose publikuoti moksliniai straipsniai, apžvelgiantys lobyno rašytojų kūrybą, mėginantys atsakyti, ką vienas ar kitas autorius reiškia dabarties žmogui... Darytinų darbų išties dar labai daug. Nors komerciškai jie tikrai nepasiteisina, manau, čia toks vertinimo kriterijus netinka - esu įsitikinęs, kad tai - vienas tų gyvybiškai svarbių darbų, kuriuos kiekviena tauta privalo daryti, jei laiko save tauta. Kaip folkloro festivaliai, Dainų šventės, nacionalinės dailės galerijos esti tautinės kultūros versmes maitinantys židiniai, taip ir ši knygų serija įsijungia į šią bendrą nacionalinę misiją. O literatūra - tegul neįsižeidžia kitų menų atstovai - lietuvių tautai, jos savimonei yra iš esmės svarbi.

Žinoma, leidyklos ir dabar linkusios leisti daugiausia šiuolaikinių autorių kūrybą, tačiau kai klasikos ir nūdienos kūrinių srautai teka drauge, manau, klasikų užbrėžtos dominantės veikia ir knygų leidybos kokybę, ir skaitytojus, kurie matydami laiko patikrintą kokybės lygmenį ugdo savuosius skonio receptorius. Taip pat, o tai ypač svarbu, klasikų buvimo šalia pojūtis veikia ir šių dienų rašytojus. Anokia paslaptis, kad tarp jų jau esama ir tokių, kurie klasikos nėra skaitę. Tokių ryšių trūkinėjimas, manau, yra šiurpus reiškinys, kalbant tiek apie šalies kultūrą, tiek apie nacionalinį identitetą.

Gal gražus mecenatų pavyzdys prisidėti prie nacionalinės kultūros puoselėjimo paakino ir daugiau turtingų šalies žmonių?

Deja, kol kas mecenavimo iniciatyva kitų pasiturinčių žmonių neužkrėtė (Juokiasi).

Mūsų mecenatai tikėjosi, kad šią misiją parems bent šalies Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijos, tačiau šie lūkesčiai nepasiteisino.