Gražina Juodytė: "Pravėrus bet kurio namo duris, aptinku stebuklus"

Taip, perskaitėte teisingai. Žurnalistės rankas iš spaustuvės pasiekė ką tik "iškepta" ir dėl to dar kvepianti, šilta ketvirtoji "Klaipėdos akvarelių" ciklo dalis. Visai netrukus knygą pačiupinėti, pavartyti, pasigrožėti, įsigyti galės "Akvarelių" herojai, gerbėjai ir visi miesto istorija bei senųjų klaipėdiečių likimais besidomintys miestelėnai.

Leidinyje, anot autorės, susilipdė netgi ne mozaika, o kelių epochų veidrodžiai. Knyga skaitytojus nukels į tarpukario ir pokario Klaipėdos bohemą, pasakos geležinkelininkų namų, I. Simonaitytės bibliotekos komplekso, netgi dabartinio Klaipėdos mero mamos gyvenimo bei kitas istorijas.

Taigi apie "naujagimį", "Akvarelių" ciklo priešistorę, bandymus rašyti autobiografiją, Šiaurės Korėją ir vyrus - pokalbyje su spalvingąja uostamiesčio asmenybe Gražina Juodyte.

Kiekviena akvarelė - brangiausia

Kokiomis aplinkybėmis gimė jūsų knygų ciklas ir apskritai idėja lieti "Klaipėdos akvareles"?

Friedricho pasaže vyko redakcijos kalėdinė "vakaruška". Žurnalistui Tomui Gukauskui, berūkančiam cigarą, kilo klausimas: o kas vietoje šio restorano buvo anksčiau?

Taigi pirmadienį, gamybinio susirinkimo metu, buvo iškelta idėja, kas norėtų imtis rašyti straipsnių ciklą apie senąją Klaipėdą? Iš pradžių visas dėmesys buvo nukreiptas į žurnalistę Viliją Šilinienę, kuri pagal išsilavinimą istorikė. Kiek kitokiu rakursu panaši idėja jau senokai manyje kirbėjo, pasisiūliau rengti "gyvąją" straipsnių dalį, o Vilijai liktų istorinė.

Idėją "materializavau" net keletą mėnesių. Kolegė dėl darbų gausos vis delsė. Galų gale ėmiausi ir istorinės dalies. 2007 m. balandį per mano gimtadienį pasirodė pirmoji publikacija. Nenoriu girtis, bet po jos į "Vakarų ekspreso" redakciją su pasiūlymais ir pageidavimais tiesiog "šniūrais" ėjo miestelėnai, o Australijoje, Vokietijoje, Keiptaune, Kalifornijoje netgi būrėsi "Akvarelių" klubai. Juose susibūrę pagyvenę, Klaipėdoje šaknų turintys žmonės ar jų atžalos "studijuodavo" kažkieno rūpesčiu atsiųstus laikraščius su "Akvarelėmis". Džiaugiuosi, kai jomis domisi jauni žmonės. Buvau priblokšta, kai rusakalbis, kokių 25 metų klaipėdietis specialiai atvažiavo iš Belgijos nusipirkti trečiosios knygos dalies.

Kartą kolegė manęs paklausė, kaip man neatsibosta metai po metų rengti šį ciklą. Kaip gali atsibosti, jei kaskart, pravėrusi bet kurio namo duris, aptinku stebuklus. Ir "Klaipėdos akvarelės" yra tarsi paminkliukas seniesiems miesto gyventojams, valiusiems griuvėsius, kepusiems duoną, mylėjusiems ir nekentusiems, auginusiems vaikus.

Kelių šeimų istorijos sugulė į ketvirtąją knygą? Ir kurios istorijos jums buvo įdomiausios?

Tikrai neskaičiavau. Juk būna, kad vienos šeimos istoriją papasakoji keliomis publikacijomis laikraštyje, o būna, jog viename rašinyje papasakoji ir apie dvi šeimas. Žmonės turi ne tik ką pasakoti, bet ir ką nuslėpti.

VIZIJA. Žurnalistei maga parašyti autobiografiją, tačiau šiukštu nenorėtų pakliūti į grafomanų gretas: "Aš tikrai turiu ką papasakoti, tačiau noriu, kad knyga būtų ne tik įdomus skaitalas, bet kai kam atsakytų į gyvenime iškilusius klausimus. Kaip man atsakė Akselis Miuntė."

Leidžiant ketvirtą knygos dalį leidėjas prašė įvardinti geriausias "Akvareles". O man kiekviena jų yra geriausia ir brangiausia kaip motinoms jų kūdikiai.

Rašydama "Akvareles" tarsi piešiate miesto žemėlapį. Kaip pasirinkote savo maršrutą?

Rūta, leidžiant ketvirtąją knygos dalį, netikėtai suvokiau, jog susilipdė kelių epochų net ne mozaikos - veidrodžiai. Tad tie miesto žemėlapiai nelabai ir svarbūs. O maršrutai pasirenkami labai įvairiai. Būna, koks nors pažįstamas klausia: "Gražina, kodėl apie mane neparašai, aš nuo pokario čia gyvenu?" Net knygiai ir laikraščio skaitytojai neįsikerta, kad rašau apie tuos namus, kurie nesugriauti liko po karo. O jei to namo nebėra, į ciklą neįlipdysi net iškiliausių klaipėdiečių gyvenimų. Dėl to labai apgailestauju.

Kokių "razinų" galima rasti ketvirtojoje jūsų knygoje?

Na, aš save laikau "biškį prie meno". Tad su dideliu malonumu bendravau su dailininku Romu Klimavičiumi. Ir tai buvo puiki proga panagrinėti Klaipėdos bohemos temą, apie kurią, tarpukarinę ir pokarinę, praktiškai nėra atskardžių. O aš pati buvau tos sąlyginės klaipėdietiškos bohemos dalis.

Taip pat būta įdomių istorijų, rašant apie geležinkelininkų namus, įdomus ir namas Rumpiškės gatvėje, kuriame gyveno aktorė Gražina Balandytė.

Skaitytojai galės susipažinti ir su I. Simonaitytės bibliotekos komplekso istorija, įskaitant ir dabartinio Klaipėdos mero mamos gyvenimo istoriją. Ji čia ir gyveno, ir dirbo. O koks buvo įdomus šio namo prancūzmetis.

Ne iš vieno knygos skaitytojo esu girdėjusi, kad "Akvarelės" jiems padeda sunkiais gyvenimo momentais. Nes knygose atranda istorijų, kai buvo išgyventos tragedijos. Tikiu, kad ir šioje knygoje kiekvienas ras istorijų - ir paguodžiančių, ir prajuokinančių. Juk gyvenimuose - tragedijos ir komedijos greta...

PAMINKLIUKAS. Keturių knygų autorė mano, kad "Klaipėdos akvarelės" yra tarsi paminkliukas seniesiems miesto gyventojams, valiusiems griuvėsius, kepusiems duoną, mylėjusiems ir nekentusiems, auginusiems vaikus.

Minėdama 400-ąjį ciklo straipsnį, teigėte, kad tai turbūt paskutinis šimtas. Tačiau ir toliau sėkmingai rašote naujas "Akvareles". Galbūt bręsta nauja knyga?

Medžiagos penktai knygai laisvai užtektų. Leidžiant ketvirtą ciklo dalį, leidėjas netgi ragino vienu ypu leisti dvi knygas. Tačiau apie tai kol kas negalvoju, kadangi patyriau, kaip sunku atrasti ir sudominti rėmėjus.

Autobiografiją rašė 16 kartų

Ar įžvelgiate "Akvarelių" atspindžių kitų žurnalistų ar rašytojų projektuose?

Viena ausimi girdėjau, kad Kaune kažkas eina mano pramintu taku. Gal susireikšminu, bet Kristinai Sabaliauskaitei "Akvarelės" galėjo stumtelti rašyti "Silva Rerum", nors jos braižas visai kitoks.

O vienąsyk susiginčijome su režisieriumi Gyčiu Padegimu, kuris su savo studentais pastatė spektaklį "Miestas". Jis pakvietė jo pasižiūrėti. Aš labai susižavėjau ir po peržiūros pasiteiravau režisieriaus, ar tik ne mano straipsniai jį įkvėpė. Tačiau sulaukiau atkirčio, neva tai aš nuo jo nukopijavau idėją (juokiasi. - Autor. past.).

Pastaruoju metu labai daug skambučių sulaukiu iš bibliotekų, gidų, prašančių leidimo naudotis "Akvarelėmis". Verslus žmogus gal iš tokių kreipimųsi pasidarytų "bizniuką", o aš pagiedu "Varykit į sveikatą". Choreografė Agnija Šeiko medžiagą panaudojo savo šokio spektaklyje-ekskursijoje "Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel".

Vis dėlto man labai keista, kodėl pagal "Akvarelių" istorijas niekas nestato filmų ar serialų. Juk čia yra "gatavi" siužetai, kurių nereikia lenkti iš piršto.

Galbūt tiek metų perpasakodama kitų gyvenimo istorijas vieną sykį ryšitės parašyti ir savo autobiografiją?

Yra tokia Akselio Miuntės "Knyga apie San Mikelę", kurią nuo jaunystės iki pat šiol vis iš naujo paskaitau. Knygoje nuolat randu atsakymus į pačius įvairiausius klausimus: apie meilę, šunų psichologiją, mirtį, kurios paslaptis labai parūpo, į Anapilį iškeliavus mamai. Tai autobiografinė knyga.

Jeigu man pavyktų parašyti ką nors panašaus, būčiau laimingiausias žmogus pasaulyje. Knygą su dideliu entuziazmu rašyti bandžiau 16 kartų. Vis iš pradžių. Tačiau vėliau paskaitydavau tekstą ir suprasdavau, kad jis yra "negyvas". Rodos, širdis spurda, bet, va, tas spurdėjimas rašant kažkur pradingsta.

Aš tikrai turiu ką papasakoti, tačiau noriu, kad knyga būtų ne tik įdomus skaitalas, bet kai kam atsakytų į gyvenime iškilusius klausimus. Kaip man atsakė Akselis Miuntė. Į grafomanų gretas nenorėčiau pakliūti...

Keliavo "gyvojo" stalinizmo šalyje

Esate minėjusi, kad lankėtės Šiaurės Korėjoje. Gal galite plačiau papasakoti apie savo kelionę?

Labai egzotiška šalis, kurioje 1984 metais pamačiau "gyvąjį" stalinizmą. Žinojau, kad miestuose nėra jokių diskotekų, barų, kitų pramogų, tad paklausiau gido, kur susipažįsta žmonės. Jis atšovė, jog antras puses žmonės susiranda darbe. O jeigu nė vienas iš bendradarbių nepatinka? Tuomet vyrus ir moteris suporuoja partijos sekretorius...

Įdomu, kaip kukliai čia švenčiamos vestuvės. Jaunavedžiai porai valandų išleidžiami iš darbo nusifotografuoti prie pirmojo Šiaurės Korėjos lyderio Kim Ir Seno statulos ir grįžta toliau dirbti.

Tais metais kelionės į Vietnamą ir Šiaurės Korėją buvo pigiausios. Už pastarąją sumokėjau vos tūkstantį rublių. O, tarkime, į Japoniją kelionė būtų atsiėjusi 21 tūkstantį.

Vis dėlto man labiau patiko kelionė į Sibirą. Protu nesuvokiama, jog iš tos vietovės, kur lankiausi 1986 m., iki pat "Mažeikių naftos" kažkokiom "triūbom" 7 tūkstančius kilometrų teka nafta.

Man buvo be galo apmaudu, kai sužinojau, jog Sibire, atradus naftos, iš gyvenviečių išginami vietiniai gyventojai - chantai ir mansiai, kurie, nebepritapę prie civilizacijos, degraduodavo vartodami alkoholį.

Į Sibirą keliavau gruodį, kai temperatūra siekė net 60 laipsnių šalčio. Nusimoviau pirštinę paspausti fotoaparato mygtuką, pirštas prišalo...

Verčiau juoksis iš savęs

Esate išskirtinė, spalvinga moteris. Turite polinkį leistis į avantiūras, turite puikų humoro jausmą, esate savikritiška, nuoširdi, retai skundžiatės. Regis, mėgaujatės gyvenimu. Kas jus įkvepia?

Aš irgi linkusi bambėti. Tačiau žinodama, kad tai situacijos nepakeis, verčiau jau pasijuokiu iš savęs. Kartais man visiškai nelinksma, tačiau užsidedu tą linksmuolio kaukę ir taip save nuteikiu pozityviai.

Optimizmo prarasti neleidžia ir draugai. Viena mano brangi bičiulė labai pagelbėjo leidžiant ketvirtąją "Klaipėdos akvarelių" knygą. Ji mane už rankos vesdavo pas būsimus rėmėjus, kurie tuomet nė nežinojo, kas ta Gražina Juodytė. Mat su savo spalvotais plaukais ir nagais garsi tik Mažvydo alėjoje (juokiasi. - Autor. past.).

Gimtadienio proga draugai man padovanojo kelionę į Turkiją, kurios pati sau nebūčiau leidusi.

Pažįstate platų žmonių ratą: nuo vienuolių iki menininkų, nuo visuomenininkų iki medikų. Ar naudinga turėti tokių pažinčių?

Pažintis pažinčiai nelygi. Taip, pabendrauti, pasijuokti kompanijoje prie vyno taurės yra labai smagu. Tačiau, kai į tuos žmones kreipiesi su kokiu nors konkrečiu prašymu, realios pagalbos ne visada sulauki. Žinoma, yra ir geranoriškų žmonių, kurie visada pagelbės.

Dauguma vyrų - amebos

Ir vis dėlto jūs pasirinkote vienišės gyvenimą. Kodėl? Kokiomis meilės istorijomis galėtumėt pasidalinti?

Oi, mano gyvenime tiek daug visko būta: ir klūpojusių ant kelių, ir miegojusių prie durų. Tačiau aš įsitikinusi, kad Dievas mane apsaugojo nuo didelės naštos, kurią visą gyvenimą būčiau įsiręžusi tempusi ant pečių.

Labai dažnas mano gerbėjas dėl neaiškių priežasčių galiausiai tapdavo alkoholiku... Matyt, moteriška intuicija padėjo neprašauti renkantis būsimą vaiko tėvą.

Nors dauguma prie manęs besistengusių prisikabinti vyrų buvo amebos, būta ir labai rimtų. Tačiau ir jie neįtiko: vienas - per žemas, kitas - per plikas.

Kai buvau jauna, apie praktinę santykių pusę negalvodavau. Vienas žymus kompozitorius tiesiog maldavo, kad neišvykčiau iš Vilniaus į Klaipėdą, ir jis padėsiąs padaryti man karjerą. Tuomet aš nesupratau, kad vienišės statusas iš tiesų daug kur pakiša koją.

Ar, pažvelgusi į praeitį, ką nors keistumėte?

Kai išvykau atlikti stažuotės Danijoje, gyvenau pas vieną žinomą tos šalies žurnalistę. Pirmąjį viešnagės vakarą mes atsidarėme gero prancūziško vyno ir pasikalbėjome. Ji pasakojo esanti išsiskyrusi, turinti du vaikus, kurie vieną savaitę gyvena pas tėvą, kitą - pas ją.

O aš prisipažinau, kad man gyvenimas nesusiklostė, nes neturiu šeimos ir vaikų. Ir mano pašnekovė labai nustebo. Kas gali žinoti, gal būsimas vyras būtų buvęs alkoholikas, narkomanas ar dar koks nors nevykėlis? "Ar tuomet tu būtum tu?" - klausė ji.

Gal iš tiesų mano misija visai ne šeima...