Gražiausia plunksna iš mirties angelo sparnų...

Atmintis

Taip jau sutapo, kad dar prieš metus suplanuota Algio Kliševičiaus kūrybos paroda Ievos Simonaitytės bibliotekos galerijoje "13 L" įvyko jo keturnedėlį (praėjus keturioms savaitėms po mirties, liepos 3 d.) ir tapo pirmąja pomirtine paroda.

Nuolatinių uostamiesčio parodų lankytojų minioje, susirinkusioje į šios ekspozicijos pristatymą, buvo labai keista, net nejauku, nesutikti valiūkiško Algio Kliševičiaus šypsnio, neišgirsti išmoningo ir subtilaus jo komplimento, kurių jis atrasdavo ir nešykštėdavo tiek moterims, tiek vyrams - visiems nuskaidrindamas nuotaiką.

"Guru", "šviesos šaltinis", "noliferis" - tokie epitetai skambėjo liūdno, ilgesingo vakaro metu apie šviesaus atminimo dailininką, kolegą, mokytoją, bičiulį, nepaprastai darbštų ir sąžiningą žmogų A. Kliševičių.

Pirmą kartą Jis buvo nebylus vakaro liudininkas

Ko gero, daugelis tą vakarą daug atidžiau pažvelgė į jo kaligrafijos kūrinius, ir žodžiai, juose įrašyti, tą vakarą tikriausiai daugeliui atsivėrė naujomis prasmėmis, užgavo širdį. "Gyvenimas - tai gražiausia plunksna iš mirties angelo sparnų." Ši viename iš A. Kliševičiaus kūrinių įrašyta frazė įstrigo tarp mano padrikų minčių ir vis skamba galvoje kaip netyčia nugirstas muzikinis motyvas.

Šioje frazėje telpa A. Kliševičiaus gyvenimo tragizmas ir filosofinis požiūris, šiluma ir optimizmas, kurį jis savo kūryba, bendravimu, tiesiog buvimu teigė aplinkiniams. Ar mes vertiname tą trapų, paslaptingą gyvenimo grožį, kurį gali nublokšti, sunaikinti menkiausias vėjelis?

Ko gero, rašau čia nei šį, nei tą. Bet ir tą liepos 3-iosios vakarą visi kalbėjo nei šį, nei tą. Visi norėjo pasakyti labai daug ir gražiai, paties Algio tekstais ir šiltais prisiminimais apie jį, bet žodžiai strigo ir ašaros spaudė. Lyg kažkas reikalautų tylos...

Jurga PETRONYTĖ