"Fotografuojant aktą svarbu ne kūnas, bet - jausmas"

Pakalbinau šią moterį dėl to, kad ją galima pavadinti profesionale, nesiliaujančia ieškoti Eldorado. Jos fotografijose moterys laimingos.

Klaipėdietė fotomenininkė Rūta Dokšienė

Sakėte, jog fotografuojant aktą svarbu ne anatomija, o - jausmas. Bet ar ne vyras jaučiasi neįprasčiau ir nepaprasčiau, stebėdamas nuogą moterį? Kur sumedžiojate kaip baikščias stirnas savo pozuotojas?

Iš aš galvojau, kad aktus geriausiai gali fotografuoti vyrai, bet paskui sukirbo mintis, o kaip moteris matytų moterį. Čia gal kažkiek ir asmeniškumų yra, nes šeimoje jaučiuosi mylinti ir mylima, ir tai, ką jaučiu sklindant iš vyro širdies, tą ir matau. Netgi pasakyčiau, tai yra moters matymas mano vyro akimis.

Tarp pozuotojų yra ir pažįstamų moterų, susirandu jas virtualioje erdvėje, daugiausia tai tos, kurioms patiko mano darbai, ir norėtųsi tapti nuotraukų herojėmis. Svarbiausia - pasitikėjimas tuo, ką su jomis darysiu.

Jūsų meilė trunka 20 metų. Kaip tai paaiškintumėte?

Tai nėra stebuklas, bet tai yra žmogus, suprantantis, ką darau, palaikantis, ir tai paprastas žmogiškumas. Pritariu rašytojo Tomo Sauliaus Kondroto minčiai, kad nutinka ir taip, jog pamilsti žmogų iš pirmo žvilgsnio, ir visą gyvenimą jis tau išlieka toks pat gražus, kaip tą akimirką - nematai jo raukšlių, tai, kad sensta, ir tas atsiradęs pirmapradis jausmas lydi porą, jeigu jie to nori.

Neturiu paaiškinimo, kodėl man tai įstrigo, bet kai dar buvau paauglė, kino teatre po premjeros buvo susitikimas su aktore Nijole Oželyte. Tai, ką ji tada kalbėjo, mums atrodė tarsi kosmosas. Ji sakė, kad santuoka yra vienas kelias su tam tikrais atsišakojimais. Tiesiog einame pirkti druskos, užbėgame pas vieną kaimynę, pas kitą, ir vėl grįžtame, ir vėl einame pirkti druskos kartu. Visko gyvenime būna, bet jeigu koks bendras tikslas atsirado nuo pat pradžių, tai buvimas kartu, ėjimas kartu išlieka.

Jums Dievas davė ir dribtelėjo talentų. Ar dar griežiate smuiku? Fotografės karjerą pradėjote nuo sporto varžybų reportažų, tuomet, kai Kauno "Žalgiriui" buvo aukso amžius, turite nemažą archyvą.

Nebegriežiu, bet kartais prisėdu prie pianino arba pasiimu gitarą.Krepšininkų fotografavimas buvo paaugliškas užsiėmimas, nuotykis, aistra, žiūrint į tai ir su humoru.

Esate bibliografininkė pagal profesiją - kuo ji patraukli?

Tuo metu, kai stojau, ji nebuvo man žavi, daugiau galvojau apie praktinius dalykus, bet dabar vertinu kitaip. Ne veltui universitete mūsų kursą vadindavo vaikščiojančiom enciklopedijom, nes kad galėtum ką pasakyti apie kokį nors leidinį, turi išmanyti daugybę mokslo sričių. Bibliografe dirbau šešis metus, vėliau - emigracija.

Kas išginė į Daniją dirbti juodų darbų? Tai buvo nudiržusios rankos, delnai prakaituoti?

Kodėl taip žiauriai? Taip tikrai nebuvo. Tuomet dar buvome nesusituokę su vyru, kuris yra žemės ūkio specialistas; mes Lietuvoje, baigę mokslus, nebuvome labai reikalingi, neradome darbo. Be abejonės, jauno žmogaus svajonės yra didelės. Išvažiavau, kad būtume kartu, o praturtėjome tuo, jog ten gimė sūnus Arnis.

O fotografės ambicijas vėl pažadino žinomo airių fotografo Kjeld Holm padaryta jūsų sūnelio meninė fotografija?

Nusprendžiau sau gimtadienio proga pasidovanoti būtent sūnaus portretą, ir tiesiog pataikiau ant tokio nuostabaus žmogaus, kurio darbus pamačius užvirė kraujas. Ir dabar tas sūnaus portretas kabo ant sienos kaip relikvija.

O vėliau sekę susitikimai su kitais garsiais pasaulio fotografais turbūt irgi nebuvo atsitiktinumai?

Taip, aš jų ieškojau. Norėjosi žinių, kadangi jų turėjau tik tiek, kiek vaikystėje tėtis buvo išmokęs, paskui lankiau kursų pobūdžio fotoakademiją, tai sustiprino norą ieškoti guru. Norėjosi pasaulį matyti tokiomis akimis kaip jie, bet niekaip to nepadarysi nesimokydamas pas meistrus jų kūrybinėse dirbtuvėse. Tada pasakiau sau: aš būsiu vestuvių fotografė. Pats geriausias mokytojas buvo armėnų kilmės australas Yervant. Ėmiau tai, ko aš norėjau, kas labiausiai imponavo, nepradėjau aklai jo plagijuoti, bet vieną kitą meistrui būdingą teptuko brėžį įsidėmėjau.

Darydami reportažinę fotografiją žmonės daugiau stebi, tyko, aš labiau "statau" spektaklius, komponuoju, be techninių dalykų yra dar ir psichologiniai.

O tada po devyneto metų grįžote į gimtąją Klaipėdą. Ar danai nebuvo draugiški?

Danai šiaip yra šaltoki, bet prie visko gali prisiderinti, kai yra noro, ir mums jų ypatumai netrukdė. Mes daug važinėjome po šalį, ji yra labai turtinga kultūros paveldu, architektūra, šiuolaikinio meno galerijomis. Be abejo, buvo smagu stebėti.

Visi teiraujasi, kodėl grįžome. Manau, išvažiavome susikurti materialinį pamatą, o visam išvažiuoti neketinome. Viskas įvyko taip, kaip laikas ir įvykiai pakoregavo.

Ir 2004 metais pradėjote tuomet neįprastą - vestuvių planuotojos karjerą. Papasakokite apie tada vyravusius papročius, darbo ypatumus.

Nusprendžiau, kad noriu turėti savo verslą. Kažkurį laiką darbavausi ir kaip vestuvių planuotoja, nors nuolat galvojau apie vestuvių fotografiją.

Ne itin daug teko rūpintis, kokios bus jaunųjų figūrėlės ant torto. Tada reikėjo žmonėms paaiškinti daug ką, vedžiau tokius lyg seminarus apie tai, kad reikia tokią šventę planuoti, ne veikti chaotiškai. Kad nebūtina rinktis amerikietišką vestuvių modelį, yra labai gražių lietuviškų tradicijų. Pagaliau - kas ta amerikietiška tradicija, juk ten gyvena išeiviai iš kitų šalių. Netgi daugelis nusistovėjusių vestuvių papročių yra perimta iš Europos; antai paprotys jaunikiui pataisyti nuotakai keliaraištį yra atėjęs iš Didžiosios Britanijos. Tradicijas kuria patys žmonės: kai kas įsigali, kai kas užgęsta.

Tuomet nebuvo tiek daug kūrybinio darbo, reikėjo koordinuoti floristų, filmuotojų, padavėjų darbą, ir, žinoma - užkulisinį. Atsargoje turėdavau adatų ir siūlų, batelių, jei kulniukas nulūš.

Ko žmonės pageidauja dabar, kai tapote vestuvių fotografe?

Ne vietai, fonui skiriu reikšmę, nes vestuvės - jausmų šventė. Jeigu žmonės bus nepatenkinti ta diena, tai mes galim atsistoti ir prie didingiausios katedros. Tiesa, buvo akibrokštas, kai manęs prašė nufotografuoti jaunavedžius prie pilies Kuršių nerijoje. Gal jie atrado kitą fotografą, kuris surado pilį toje saloje. Be abejonės, daugybė žmonių, jeigu neatvažiuoja iš kitur, nori įsiamžinti prie jūros.

Apskritai žmonės, kurie ateina pas mane, tikrai nepageidauja neįmanomų dalykų. Jeigu į dangų leidžia balandžius, esu pasiruošusi tam, vestuvių su spalvotais drugiais fotografuoti dar neteko.

Kaip vertinate įvairiuose stiliaus žurnaluose įdėtas vadinamojo tautos elito vestuvines nuotraukas?

Jei nuoširdžiai, tokių žurnalų neskaitau. Bent jau mano klientams yra svarbiausias jausmas, o jo suvaidinti neįmanoma. Regis, ir su besituokiančiais iš išskaičiavimo nesusidūriau, arba kai senukas veda jaunutę mergaitę. Tiesiog likimas žmones atveda pas mane ir atitinka norai. Pavyksta, kai jie jaučia pasitikėjimą manimi, o kartais jaučiasi taip, tarsi manęs ten nebūtų.

Ar įsiminė išskirtinė pora?

Tokių daug - gerąja prasme, savo vidumi, nes drabužis - palaikis. Fotografavau porą, šventusią rubinines vestuves. Aš manau, negražių žmonių nėra, yra tik netinkamas nusistatymas ir požiūris. Ne veltui sakoma, įsimylėjėliai - labai gražūs.

Ar trylikametis Arnis laksto su fotoaparatu? Kaip sutariate su paaugliu?

Buvo metas, kai lakstė. Dabar jo svajonė - studijuoti žemės ūkio akademijoje. Kiekvieni tėvai ieško savų kelių. Yra erdvė, kuri palikta tik jam, jo saviraiškai, be abejonės, stebint iš šalies - su žiūronais ar ne, tai yra normalus dalykas. O kai sūnus nori išsikalbėti, man didžiausias dalykas žinoti, kad ateis pas mane, kai jam reikės.

Jis yra vienas iš mano cenzorių, estetas. Ir įdomus tas paauglio žvilgsnis į meną.

Ar darėte, darysite vyrų aktus?

Aš esu transformavusi posakį: "Niekada nesakyk niekada" į "Visada sakyk visada". Likimas parodys. Jis kartais sudėliodavo: ko labiausiai nesitikėdavai, tai ir įvykdavo. Bet norisi apskritai atsisakyti neigimo.