Fotografija - iššūkiais paremtas menas

Rytoj, rugpjūčio 19-ąją, minima Pasaulinė fotografijos diena. Tad "Vakarų ekspresas" nusprendė pakalbinti keletą laimingų klaipėdiečių, kurie savo gyvenimą paskyrė saviraiškai ir fotografijos meno puoselėjimui.

Pelkynų žmogus

Fotografė Dalia Račkauskaitė meilę gamtai pajuto dar vaikystėje. Tačiau ją išreikšti moteris sugebėjo tik sulaukusi 40-ies, kai atrado skaitmeninę fototechniką.

Būsimą fotografę aplinkiniai iš pradžių atkalbinėjo nuo "prabangaus" ir sudėtingo pomėgio įamžinti gamtą. Tačiau, anot moters, fotografuoti ką nors kita tiesiog nebūtų buvę prasmės. Juk gamta yra jos meilė ir pomėgis, kuriuo domėtis norisi vis giliau ir plačiau. "Kažkas perka jachtas ar lėktuvus, o aš sėdžiu pelkėse", - juokavo D. Račkauskaitė.

Nors fotografės akį labiausiai traukia paukščiai, kartais ji nevengia įamžinti ir gamtos peizažų, drugelių ar miško žvėrių: "Tačiau į viską įsigilinti būtų tiesiog neįmanoma", - kalbėjo moteris.

Geriausi modeliai - žvirbliai

Kaip fotografė ruošiasi žygiams į gamtą? D. Račkauskaitė sakė, jog svarbiausia rasti tinkamą vietą, kurioje didžiausia tikimybė sutikti pageidaujamą "modelį".

Į kelionę moteris visuomet išsiruošia vakare arba anksti ryte, kol dar neprašvitę. Į bagažą ji susipakuoja palapinę, tinklus, maistą, fototechniką. "Labai svarbu tinkamoje vietoje įsikurti iki aušros - kad paukščiai tavęs nepastebėtų", - pasakojo pašnekovė.

Susiradusi tinkamą vietą, fotografė užsimaskuoja ir čia it snaiperis tyko savo "aukos". Kartais priglaudusi fotoaparatą prie akies "auksinio kadro" ji laukia pusdienį ar net savaitę, tačiau taip ir nesulaukia.

Paklausta, kuris paukštis jai yra įdomiausias modelis, gamtos mėgėja nė nedvejodama atsakė, kad žvirblis. Šie margaspalviai paukščiai esą labai išraiškingi ir komunikabilūs. "Labai įdomu stebėti, kaip jie bendrauja tarpusavyje", - sakė fotografė.

Taip pat įdomu stebėti ir fotografuoti žuvėdras. Jos dažniausiai aptinkamos Nemuno deltoje ar Melnragėje ant molo.

Asmenukės su briedžiais - tabu

Kokios svarbiausios taisyklės, kurių turi paisyti gamtos fotografai? Anot D. Račkauskaitės, svarbu neteršti ir netrikdyti gamtos. Žinoma, natūralumas jaukiamas jau vien įžengus į kemsynus. Tad tenka elgtis labai atsargiai.

Moteris taip pat nešeria gyvūnų ir paukščių, nes taip jie yra išlepinami. Vis dėlto žiemą plunksnuotiesiems be galo sunku rasti maisto, todėl, prispaudus šaltukui, fotografė lesina mylimus paukštukus.

Paklausta, kokių kuriozų ji patyrusi, fotografuodama gamtą, moteris pasakojo, kad kartą ji labai troško nupaveiksluoti ūsuotąją zylę. Patelę fotografė jau buvo "prigavusi", tad laukė patinėlio pasirodymo.

Tačiau zylutė priėjo taip arti, kad objektyvas tiesiog nesugebėjo tinkamai pritraukti vaizdo, tad šis liko neryškus.

Kartą brendant kemsynais, moteris netyčia įkrito į pelkę ir "išsimaudė". O vienąsyk fotografę išgąsdino briedis, kuris tikslingai pėdino jos link. Tuomet moteris atsitojo ir pradėjo mosikuoti rankomis. "Briedis sustojo, ilgai į mane kaip į kokią kaliausę žiūrėjo ir tuomet nupėdino savais keliais (juokiasi. - Autor. past.) Laukiniai gyvūnai gyvena savo gyvenimą, tad pernelyg lįsti prie jų nereikia. Nedarykite asmenukių su briedžiais ar meškom, nebučiuokite gyvačių ir jums nieko blogo nenutiks", - patarė fotografė.

Šis pomėgis turbūt reikalauja geležinės kantrybės? "Svarbiausia, kad šis užsiėmimas patiktų. Jei yra meilė, kantrybės nereikia. Galiu valandų valandas kiurksoti pelkėje ir man nepabosta. Kantrybės nereikalauja ir vaikščiojimas po prekybcentrius, jei tai žmogui patinka", - atsakė fotografė.

Smėlynų žmogus

Fotografas ir gintaro galerijų Nidoje ir Vilniuje savininkas Kazimieras Mizgiris turi, galbūt kai kieno akimis, keistą pomėgį fotografuoti kopas. Esant geram apšvietimui jis visada keliauja po lietuviškas smėlio kalvas. "Aš kaip vilkas, kuris visad į mišką žiūri ir pasiklydusias aveles gaudo", - juokavo K. Mizgiris.

Meilę šiai vizualinei meno rūšiai jis pajuto dar jaunystėje. Tad ir fotografijos studijos tuometiniame Vilniaus technologijų technikume nebuvo staigmena.

O iš kur kilo susidomėjimas kopomis? "Buvo tokia istorija. Tarybiniais metais, gal kokiais 1971-aisiais, baigęs mokslus aš stojau mokytis žurnalistikos. O tuo metu Amerikoj gyveno mano teta, kuri į bendrabutį man siųsdavo laiškus. Sekliai apie visa tai sužinojo, įtarė kažką negero ir nusprendė mane išsiųsti į tolimąją Nidą, į kurią tuo metu buvo tremiami prasižengėliai ir nusikaltėliai", - netikėtais gyvenimo vingiais dalinosi fotografas.

Nidoje jis gavo paskyrimą dirbti Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotografu: "Mano darbas buvo paplūdimyje įamžinti nuogas panas. Tačiau jų būta nedaug, tad mano žvilgsnis nukrypo į kopų "nuogybę". Čia aš esu suradęs milijonus metų smėlyje gyvavusių fosilijų, trisparnį paukštį, krokodilo griaučius, mamuto ragus."

K. Mizgiris taip smarkiai įsigilino į kopų fotografiją, kad po kelerių metų Pasaulinė fotografų federacija jį apdovanojo aukso medaliu už nuotraukų ciklą "Kopos ir autografas". O visai netrukus jis gavo ir sidabrą už "miegantį dinozauriuką", kurį iš smėlio supustė vėjas.

Šiuo metu fotografas planuoja išleisti knygą, kuri šįsyk bus spalvota. Tačiau kada tai įvyks, dar neaišku. Visų pirma reikia susitvarkyti tūkstančius nuotraukų, vėliau išrinkti geriausias.

Žvitri akis

Kopos fotografui yra tikra ramybės oazė, kurioje jis atsipalaiduoja. Čia jam visai netrūksta gyvasties - draugo ar šuniuko į žygius niekada nesiveda. Vienatvė čia - geriausias palydovas. Juk nuolat turi stebėti ir atrasti įdomių vaizdų. Smėlis yra nuolat kintanti materija: po minutės dėl vėjo vaizdas gali būti visai kitoks.

DOVANA. Vaclovui Straukui pirmąjį fotoaparatą padovanojo žmona Emilija. Nuo to laiko fotografija jam tapo viso gyvenimo pomėgiu ir darbu. Eimanto CHACHLOVO nutr. 

"Kopose geriausia dirbti vienam, nes prie vaizdo reikia prislinkti labai ramiai, patyliukais", - apie specifiką pasakojo K. Mizgiris ir pridūrė, kad jam labiausiai patinka fotografuoti "gyvąsias" kopas, nes jos nuolat "juda".

Fotografuojant kopose svarbiausia - žvitri akis. "Ten esu atradęs "dinozauriuką" ir ką tik iš kosmoso nusileidusį "ufonautą", kuris savo didelėmis akimis žiūrėjo į mane. Spėjau padaryti tik porą kadrų ir smėlis tuoj pat sujaukė vaizdą", - atradimus vardijo pašnekovas.

POMĖGIS. "Kažkas perka jachtas ar lėktuvus, o aš sėdžiu pelkėse", - juokavo D. Račkauskaitė. Zitos GASIŪNAITĖS nuotr.

K. Mizgiris pasakojo, kad šiame užsiėmime ypač svarbus apšvietimas. Vidury dienos esą nieko nepamatysi. Dėl to tenka į kopas keliauti vos prašvitus arba prieš nusileidžiant saulei: "Mes studijų metais tai vadindavome giliu "rebrantišku" apšvietimu. Smėlio ir saulės žaismas sukuria šešėlius, kurie atskleidžia kopų grožį ir pamatai visas jų bangeles ir formas."

Fotografuodamas šį gamtos stebuklą K. Mizgiris jaučiasi pakylėtas. "Jaučiu, kad atlieku savo darbą", - pripažino jis ir pridūrė, kad labiausiai mėgsta tai daryti pavasarį, kai kopos, pučiant vėjui iš rytų, auga. Tuomet sukuriamos kelių metrų aukščio smėlio keteros, kauburiai ir nuostabūs piešiniai.

Rudens metu, pučiant vakariui, kopos griūva. Čia formuojamos vagos, gilios duobės, "dirvonai". O vasarą kopos atrodo ramiausios ir lygiausios. K. Mizgiris džiaugiasi savo gyvenime atradęs kopas ir fotografiją, kuri leidžia jam atsiskleisti: "Nuostabu tai, kad kaskart jos vis kitokios. Kasdien atrandi tai, ko neradai vakar ir nerasi rytoj."

Svarbiausia - pasiruošimas

K. Mizgiris pasakojo, kad žygiams į kopas su savimi visuomet reikia pasiimti vandens ir bent gabalėlį džiovintos mėsos ar duonos kriaukšlelę. "Anksčiau dažnai keliaudavau iš Nidos iki Pilkopos. O ten atsiverdavo tokios daubos, kuriose aplinkui nieko nematai: nei jūros, nei jokios žalumos, o tik smėlį ir dangų. Net ausyse girdėdavau zvimbimą - labai keistas jausmas. Jei kažkas čia nutiktų, pavyzdžiui, išsinarintum koją, tavęs ilgai niekas nerastų. Tad visada reikia būti apdairiam ir turėti maisto bei vandens", - patarė K. Mizgiris.

BANDYMAI. Žmonos padovanotu fotoaparatu Vaclovas Straukas pradėjo eksperimentuoti fotografuodamas savo mokinius, kurie jam mielai pozuodavo. Nuotrauka iš ciklo "Paskutinis skambutis". Vaclovo STRAUKO nuotr.

Tačiau didžiausią riziką jis patyręs Amerikoje, kai keliavo gaudyti vaizdų smėlingajame Braiso kanjone. "Pamenu, aš kaip pablūdęs laksčiau nuo vienos kopos prie kitos. Kol galiausiai jos mane nuviliojo į kalnuotą vietą maždaug 20 metrų žemyn. Ten buvo toks karštis, kad basomis ant smėlio stovėti buvo tiesiog neįmanoma. Nuo akmens iki akmens aš vos vos išlipau iš tos daubos. Čia ir supratau, kas gali nutikti, kai nesi tinkamai pasiruošęs kelionei", - pasakojo pašnekovas.

Paklaustas, kokiam pasaulio krašte jis dar nebuvęs ir labiausiai norėtų įamžinti kopas, fotografas sakė, kad sena jo svajonė aplankyti aukščiausias pasaulyje kopas, esančias Namibijoje.

Mokytojas su fotoaparatu

Vienas žymiausių Lietuvos fotografų Vaclovas Straukas pasakojo istoriją, jog šią vaizduojamojo meno rūšį jis atrado visai netikėtai. Ilgą laiką dirbęs lietuvių kalbos mokytoju, nuotraukas "kepti" jis pradėjo tuomet, kai žmona Emilija jam padovanojo fotoaparatą "Zorkij".

Pasiteiravus, ar moteris nujautusi, kad jos vyras turi puikią akį, ši atsakė, jog to tikrai nenumanė. Tiesiog pajūryje matydavo kitus besifotografuojant, tad ir jai kilo noras įsigyti fotoaparatą.

Gavęs šią dovaną V. Straukas pradėjo eksperimentuoti iš pradžių fotografuodamas savo žmoną, vėliau ir savo mokinius, kurie jam mielai pozuodavo.

PAUKŠČIAI. Nors fotografė Dalia Račkauskaitė stengiasi įamžinti ir gamtos peizažus bei miško žvėris, tačiau labiausiai jai patinka fotografuoti paukščius. Nuotraukoje maistu dalinasi bitininkai.

Taip ir atsirado vienas stambiausių ir geriausiai pažįstamų jo nuotraukų ciklų "Paskutinis skambutis", kuriame autorius atskleidė lūžį, perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį.

Vėliau fotografija jis pradėjo domėtis giliau - skaitė knygas bei žurnalus, dalyvavo įvairiuose konkursuose. Menininkas prisimena, kad kūrybinis kelias jam klojosi it iš pypkės - į kokį tik konkursą ar leidinį siųsdavo nuotraukas, vis gaudavo palankų atsakymą. Taip ir pradėjo plaukti apdovanojimai ir medaliai iš Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP). "Kelio atgal nebebuvo", - juokėsi V. Straukas.

Gamta ir pripažinimas

Vis dėlto menininkas pripažįsta, kad jį visuomet labiausiai traukė fotografuoti gamtą. "Aš buvau kaimo vaikas. Rytais braidžiodavau po rasą, matydavau nuostabius vaizdus. Meilę gamtai jaučiau nuo vaikystės, - pasakojo pašnekovas.

Nuotraukų cikluose "Pamario motyvai" ir "Kopos" atsispindi unikalūs pajūrio krašto vaizdai ir žmonės. Menininkas sakė: "Pamatęs nuostabius gamtos vaizdus, tiesiog negalėdavau susilaikyti neįamžinęs."

OAZĖ. Kopos menininkui Kazimierui Mizgiriui yra tikra ramybės oazė, kurią fotografuodamas jis atsipalaiduoja. Kazimiero MIZGIRIO nuotr.

Žmona Emilija juokėsi, jog net gulėdamas ligoninėje Palangoje jis prašė atvežti fotoaparatą. "Aš paklausiau: ką gi tu čia fotografuosi? Paskui supratau - ogi debesis", - dalinosi prisiminimais moteris.

Tačiau V. Strauko meilė fotografijai nebuvo be atsako - jo nuotraukos keliavo po pasaulį, atnešdamos fotografui prizus ir tarptautinį pripažinimą.

Meno dekonstruotojas

Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovas Darius Vaičekauskas pasakojo, kad fotografuoti jis pradėjo būdamas aštuonerių. Tačiau pradėjęs nuo kūrybos, šiandien jau daugiau nei dvidešimt metų jis užsiima nuotraukų dekonstravimu.

"Man patiko ši idėja, nes ji šiuolaikiška, moderni. Įdomu laužyti tradicijas. Viena vertus, tokiu būdu naikinami kūriniai, kita vertus, taip sukuriamas naujas darbas", - aiškino savo pasirinkimą D. Vaičekauskas, kuris šiandien dekonstruoja ne tik nuotraukas, bet ir ištisus leidinius.

ORIGINALU. "Pradėjau pjaustyti, keisti savo nuotraukų vaizdą. O prieš keletą metų kilo mintis dekonstruoti ir kitų kūrėjų darbus", - sakė Darius Vaičekauskas. Nuotraukoje matyti fotomenininkų R. Treigio ir J. Kalvelio nuotraukų fragmentai. Dariaus VAIČEKAUSKO nuotr.

Menininkas pastebėjo, jog šiandien uostamiestyje vyrauja tradicinė fotografija. "Klaipėda dažniausiai tampa tranzitiniu miestu. Jauni kūrėjai, ką tik baigę mokslus, dažniausiai neria į platesnius vandenis. Daug klaipėdiečių šiandien sėkmingai reziduoja užsienyje, ten kuria ir rodo savo darbus", - sakė D. Vaičekauskas ir pridūrė, kad šiame mieste trūksta ne tik jaunų fotografų, bet ir dailininkų, modernaus meno kūrėjų.