Elementorius Klaipėdos publikai

Rodos savaime suprantama, kad kultūros įstaigos aplinka įpareigoja elgtis žiūrovus kultūringai. Deja... ne visus ir ne visada.

Klaipėdoje atsiradus moderniai Koncertų salei kaip yla iš maišo išlindo žiūrovų nemokėjimas joje elgtis. Tai, kad uostamiesčio publika dažnai nepaiso (o gal nežino) elementarių elgesio kultūros įstaigoje taisyklių, pastebi ir Dramos bei Muzikinio teatrų administratorės.

Svarbiausia - ne drabužis

Kadangi teatras prasideda nuo rūbinės - pirmiausia pabandėme išsiaiškinti, kaip dera rengtis einant į spektaklį ar koncertą.

"Anksčiau apsilankymas teatre mums buvo ypatinga šventė. Asmeniškai aš, eidama į teatrą ne tik pasipuošdavau, bet maišelyje visada nešdavausi išeiginius batelius persiauti, - prisimena Klaipėdos dramos teatro vyriausioji administratorė Irena Banzaitė.

Iki šiol visuomenėje išlikęs stereotipas, kad einant į teatrą ar koncertų salę reikia pasipuošti. Tačiau, kaip pastebi tiek I. Banzaitė, tiek Muzikinio teatro vyriausioji administratorė Vita Petrauskienė, posakiu "Neturiu kuo, apsirengti" teisinasi tie, kurie neturi poreikio praturtinti savo dvasią.

"Aš manau, kad svarbiausia ne drabužis, o kad žmogaus dvasia teatre patirtų šventę. Tegu žiūrovas vilki jam patogiu drabužiu, - sako V. Petrauskienė. - Žinoma, puošnios moterų suknelės suteikia teatrui pakylėjimą, tačiau tikrai neverta vilktis vakarinio drabužio, jei su juo jautiesi nepatogiai, suvaržytas. Tuomet tikrai nerūpės tai, kas vyksta scenoje. Žinoma, derėtų laikytis nerašytos taisyklės pasipuošti einant į iškilmingus šventinius teatro renginius, pavyzdžiui, Naujametinį vakarą", - pastebėjo Muzikinio teatro administratorė.

"Daug smagiau, kai žiūrovai pasipuošia. Net jei ateina į spektaklį iš karto po darbo, juk nesunku eilinį drabužį praturtini nekasdieniška detale, aksesuaru", - svarsto Dramos teatro administratorė Irena.

Klaipėdos koncertų salės administratorius Vaidotas Macijauskas šyptelėjo: "Gyvename demokratinėje valstybėje. Neturime teisės pakabinti skelbimą, kad vyrai be kostiumų, o moterys be vakarinių suknelių į koncertą neįleidžiamos".

Nevėluoti! Išjungti telefonus!

Tai, kad žiūrovai į teatrą ar koncertų salę ateina su džinsais, pasak administratorių, - nėra bėda. Didžiausios problemos, kurių nepadeda išgyvendinti jokios priemonės - žiūrovų vėlavimas bei mobiliųjų telefonų skambučiai renginio metu.

"Buvau nemaloniai nustebintas, kad žiūrovai leidžia sau ne tik vėluoti, bet ir įeiti į koncertų salę, išeiti iš jos kada nori. Tai absoliuti nepagarba tiek atlikėjams, tiek klausytojams. Salė labai jautri, kiekvienas garselis joje aidi. Grindys kilimais nenuklotos, girgžda, ypač jei moteriškė aukštakulniais pražingsniuoja. O juk muzikantų klausa puiki, jie girdi menkiausią virptelėjimą. Buvome priversti pastatyti prie durų žmones, kad neįleistų vėluojančių, kol nepasibaigs pirmoji koncerto dalis", - dalijosi pirmaisiais neigiamais įspūdžiais apie uostamiesčio publiką naujosios koncertų salės administratorius V. Macijauskas.

"Nepadeda ant teatro durų iškabinti užrašai, kad žiūrovai po trečio skambučio į salę neįleidžiami. Vis tiek atsiranda vėluojančių. Neretai tarp jų pasitaiko tokių įžūlių asmenų, kurie drįsta jau prasidėjus spektakliui pakelti pusę eilės žiūrovų, kad būtinai atsisėstų į savo vietą, - piktinosi ir Dramos teatro administratorė. - Galiu suprasti nespėjančius į spektaklio pradžią, bet vėlavimas po pertraukos - tai jau tikrai kultūros stoka", - apgailestavo ponia Irena.

Mobiliųjų telefonų skambėjimas renginio metu, pasak administratorių, - viena opiausių problemų. "Prieš kiekvieną spektaklį pranešame, kad žiūrovai išjungtų telefonus. Manau, kad kai kurie žmonės piktybiškai to nepadaro. Tikriausiai nori pasirodyti labai svarbūs, galintys ir spektaklį pažiūrėti ir su draugu pabendrauti", - svarstė I. Banzaitė.

"Kažkoks stebuklas su tais telefonais!", - tik rankomis skėstelėjo V. Macijauskas. Žodžių šiai bėdai įvardinti pritrūko ir V. Petrauskienė.

Neploti!

Puošniojoje Klaipėdos koncertų salėje pirmųjų koncertų metu aplodismentų netrūko. Kada reikia ir kada nereikia.

"Pranešėjos pristatydamos kūrinį pasako, kiek bus dalių, tačiau žiūrovai vis tiek ploja kūriniui nepasibaigus. Gal parašykite vieną kartą juodu ant balto klasikinės muzikos mėgėjams, kad koncerto metu, tarp dalių ploti nereikia, tai atlikėjus išmuša iš vėžių", - sakė V. Macijauskas.

Nevalgyti!

"Apskritai vidinės kultūros mūsų publikai trūksta, ypač jaunimui. Teatrą ar koncertų salę jauni žmonės laiko tokia pat pramogų vieta kaip ir kino teatrą. Ten galima valgyti traškučius, gerti kokakolą. Žiūrovai vis dažniau įsivaizduoja, kad tai leistina ir teatre. Jei nespėja bare per pertrauką išgerti kavos ar vyno - bando neštis į salę. Negražu, kai viduryje pasirodymo kažkas pradeda čeženti saldainių popierėlius, kramtyti. Juk spektaklį reikia išgirsti ne tik ausimis, pamatyti akimis, bet ir pajusti širdimi. Tokios, rodos smulkmenos, gali sugadinti mėgavimosi menu malonumą", - pastebėjo Dramos teatro administratorė.

Padėkoti!

Kalbinti administratoriai atkreipė dėmesį ir į tai, kad spektakliui ar koncertui pasibaigus, atsiranda žiūrovų, kurie nesulaukę aktorių, muzikantų, solistų nusilenkimo, nepadėkoję jiems plojimais, sprunka iš salės, kad... nereikėtų stovėti eilėje prie drabužinės. "Aš nežinau, ar vidinė kultūra turi būti įgimta, ar įgyjama šeimoje, ar jos turi būti mokoma. Per daugelį mano darbo teatre metų vos porą kartų teko regėti, kad mokytoja pirmą kartą atsivedusi klasę į teatrą aiškino moksleiviams, kaip jame elgtis. Ko norėti iš mokytojų, jei tėvai, atsivedę į teatrą vaiką - leidžia jam lakstyti ir siautėti nuo pirmo iki trečio aukšto", - retoriškai pokalbį užbaigė Klaipėdos dramos teatro administratorė Irena Banzaitė.

Jurga PETRONYTĖ