Eglė Špokaitė su baletu neatsisveikino

- Esate iš tų meno žmonių, kurie dalį laiko praleidžia Lietuvoje, o kitą - Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur gyvenate su savo mylimu žmogumi, už kurio pernai ištekėjote. Ar seniai esate Vilniuje?

- Jau daugiau kaip du mėnesiai. Tad Kalėdas ir Naujuosius sutikau čia. Atvažiavau ne vien todėl, kad pasiilgau artimųjų. Atvykau dėl svarbaus renginio, kurį kartu su mūsų baleto mokyklos direktore Kristina Sliesoraitiene ruošėme jau metus. Tai bendras projektas kartu su Vilniaus B.Dvariono muzikos mokyklos moksleivių simfoniniu orkestru.

- Kodėl sumanėte užsiimti nelengvu pedagoginiu darbu?

- Išskyrus M.K.Čiurlionio meno mokyklą, kurioje mokosi vaikai, norintys tapti baleto profesionalais, - ir tik mažas procentas jais taps, - kitos alternatyvos kokybiškai mokytis baleto Lietuvoje nebuvo. Mūsų mokykla nėra vien tik kaip šokių būrelis. Turiu mintyje užsiėmimų tipą, kai vaikai papildomai valandą kitą mokosi įvairios veiklos. Pas mus pamokos kai kuriuose skyriuose pagal amžių vyksta kasdien ir mokslas yra intensyvesnis. Mums svarbu, kad didėtų auditorija žmonių, suprantančių baletą, besidominčių labiau šia meno šaka. Tai kartu ir baleto propagavimas, ir vaikų meninis lavinimas. Tai, ko vaikai išmoko, jau verta parodyti žiūrovams.

- Kuo įdomus jūsų parengtas nestandartinis spektaklis „Snieguolė ir septyni nykštukai“?

- Projektas išsiskiria tuo, kad jis yra sukurtas ir pastatytas specialiai vaikams, bet pagal visas to žanro taisykles, be jokių komercinių priemaišų. Muziką atlieka taip pat vaikų kolektyvas - Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos simfoninis orkestras. O vaikams, žiūrovams, matant, kaip scenoje šoka ir vaidina jų bendraamžiai, - poveikis didžiulis, nes jie susitapatina su herojais scenoje. Tai jiems yra gražus pavyzdys. Ne vienas iš jų pagalvoja: „Štai tie vaikai moka gražiai šokti ir groti, o kodėl aš taip negaliu?“ Antra vertus, mes skiriamės nuo kitų mokyklų tuo, kad mokome klasikinio meno, bent jau pradinėje mokomojoje stadijoje, vengdami komercinių priemaišų. Nepaisome to, kad tai dažnai atneša greitesnį rezultatą, bet jis ne visada tikras. Ir dar vaikams didžiulis malonumas yra vaidinti tikrame teatre. Jiems tai tarsi stebuklas, kartu tai tradicija ir istorija. Vieną spektaklį jau vaidinome Kauno muzikiniame teatre, vėliau ten vyks dar du vaidinimai, o štai Vilniuje, jaukiame kadaise J.Basanavičiaus gatvėje buvusiame senajame Operos ir baleto teatre, vasario mėnesį bus dar du spektakliai.

- Kiek vaikų vienu metu dalyvauja spektaklyje?

Scenoje bus apie 100 šokėjų ir dar apie 50 gros orkestre. Princą šoks baleto artistas Žilvinas Beniuševičius. Savojo princo dar nesame užsiauginę. Tokį būrį vaikų suburti, o paskui išvesti juos į sceną nėra lengva. Svarbiausia, kad vaikai, besiruošdami spektakliui, per pusmetį įveikia įvairius sunkumus ir įrodo, ką jie gali, o spektaklio metu patiria didžiulį džiaugsmą. Tai jausmas, kurį sunku sulyginti ar pakeisti kuo kitu. Tai tikras įveikto kelio ir kūrybos džiaugsmas. Mūsų baleto mokyklą lanko vaikai nuo 6 iki 18 metų, turime ir nemažas grupes ikimokyklinukų. Vaikams tos baleto pamokos, manau, nenueis veltui, nes vyresnieji jau kalba apie savo tolesnį gyvenimą, kuris susijęs su klasikiniu šokiu. O jeigu ir nesusies, tai vaikinams ir merginoms klasikinis menas bus savas ir suprantamas.

- Esate vaidinusi režisieriaus Eimunto Nekrošiaus dramos spektaklyje „Otelas“. Ar dabar, kai atsisveikinote su LNOBT scena, nedalyvaujate kokiame artistiniame projekte, apie kurį mes nežinome?

- Ne. Neturiu nei tam, nei kam kitam laiko, nors Lietuvoje būnu dažniau negu Bostone. Atvykstu į Lietuvą tik dėl mokyklos. Tas darbas su vaikais - man nepaprastai įdomi veikla, ji tarsi gija sieja mane su baleto menu, kuriam priklauso mano širdis ir protas.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"