Eglė Špokaitė naują kūrybos etapą pradės Gargžduose

"Galbūt ateityje ir Gargžduose atidarysime baleto mokyklą. Meninė globa vaikams man atrodo labai svarbi. Svajoju sukurti alternatyvią erdvę, kurioje tiek gabūs vaikai, tiek profesionalūs baleto artistai sulauktų paramos, kurioje gimtų originalios kamerinės klasikinio šokio programos, skirtos intymiam bendravimui su žiūrovu", - sako Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina Eglė Špokaitė.

Rytoj 19.30 val. Gargždų kultūros centre Eglė Špokaitė drauge su bendraminčiais menininkais baleto artistu Martynu Rimeikiu, aktoriumi Povilu Budriu bei smuikininku Martynu Švėgžda von Bekker pristatys pirmąją, dar niekur nerodytą, kamerinę savo programą, kurioje susijungs baletas, muzika ir literatūra. Įspūdingas ir nuoširdus vakaras su žvaigždėmis vainikuos IV kamerinės muzikos festivalį "Pavasario gaida", daugiau kaip mėnesį laiko džiuginusį Klaipėdos rajono miestelių gyventojus.

Pristatykite plačiau savo pasirodymą festivalyje "Pavasario gaida".

Dalyvavau šiame festivalyje jau praeitais metais. Po pasirodymo su festivalio meno vadove Šarūne Petruškevičiene kalbėjome, kad galėtų būti tokių pasirodymų daugiau ir įvairesnių, tačiau tai buvo abstrakčios kalbos. Šiemet vėl sulaukusi kvietimo dalyvauti "Pavasario gaidoje", ėmiau galvoti ką galima įdomaus parodyti žiūrovams, kokią programą sukurti už gana mažą biudžetą.

Man visada buvo labai įdomu sujungti skirtingus, tačiau labai derančius tarpusavyje, meno žanrus: baletą, gyvą muziką, literatūrą. Iki šiol yra tekę dalyvauti tik įvairiuose renginiuose, pavyzdžiui, šiais metais vykusiose Teatro dienos iškilmėse, kuriuose ieškoma skirtingų meno žanrų sintezės, tačiau programa šiam festivaliui - pirmas mano pačios eksperimentas.

Paprastai baletas gastrolių metu žiūrovams pateikia popuri iš įvairių spektaklių. Šioje programoje taip pat bus šokių iš įvairių baletų, tačiau juos sujungs smuikininko Martyno Švėgždos von Bekker atliekama muzika, aktoriaus Povilo Budrio skaitoma Rainerio Marijos Rilkės poezija. Tai bus rimta programa. Joje skambės Anatolijaus Šenderovo, Vytauto Barkausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Giedriaus Puskunigio ir Johano Sebastiano Bacho muzika. Publika išvys fragmentus iš baleto "Don Kichotas", šoksiu Mirštančiąją gulbę, mano partneris M. Rimeikis atliks flamenko kompoziciją, žiūrovai pamatys visiškai naują Dezdemonos interpretaciją, sujungtą su R. M. Rilkės elegija. Man atrodo, kad baletas padeda daug geriau suprasti šio poeto eiles. Renginyje bus šiek tiek ir mano pačios kūrybos.

Kodėl būtent šiam festivaliui parengėte tokią programą. Kuo jums patraukli "Pavasario gaida"?

Viskas visada priklauso nuo žmonių. Praeitą kartą, kai dalyvavome šio festivalio programoje, buvo labai maloni kelionė, labai šiltas pasirodymas. Buvome sutikti nepaprastai nuoširdžiai. Dėl šių priežasčių norisi vėl ir vėl sugrįžti ir padėkoti festivalio organizatoriams bei nudžiuginti žiūrovus.

Ar dažnai pasirodote renginiuose kituose miestuose, ne sostinėje? Ką manote apie tai, jog baleto menas (tiek jo mokymas, tiek sklaida) koncentruotas išskirtinai Vilniuje?

Negalėčiau pasakyti nei kad labai retai, nei kad labai dažnai išvykstame gastrolių. Per pastaruosius 3-4 metus būdavo po 1-2 išvykas. Tai jau yra daug. Valstybės požiūris į baleto sklaidą po truputį keičiasi. Ji jau pradeda šiek tiek remti tokias išvykas. Jeigu lėšų būtų skiriama dar truputį daugiau - būtų jau galima kalbėti ne tik apie esamų programų pritaikymą gastrolėms, bet ir apie originalių projektų kūrimą.

"Maja Pliseckaja ir Rodionas Ščedrinas man yra patys didžiausi talentai. Šių asmenybių įvertinimas man, kaip menininkei, - didžiulis džiaugsmas ir garbė", - didžiavosi šią savaitę skirta premija E. Špokaitė.

Mano svajonė - kurti specialias programas mažesnėms scenoms, skirtas intymesniam bendravimui su žiūrovu. Juk šokis gali būti įvairus. Vienoks jis didžiulėje Operos ir baleto teatro scenoje, kur labai daug žiūrovų, visai kitoks - mažo miestelio kultūros centre, kuriame žiūrovas yra labai arti scenos. Tačiau žiūrovai mažesniuose Lietuvos miestuose nė kiek nesiskiria nuo Vilniuje gyvenančių. Man jų tikrai labai trūksta.

Festivalio "Pavasario gaida" meno vadovė prasitarė, kad jūs sutikote dalyvauti šiame festivalyje už kur kas mažesnį honorarą nei paprastai gaunate. Smalsu sužinoti, koks yra įprastas primabalerinos honoraras Lietuvoje, koks užsienyje?

Keistas klausimas apie pinigus. Honoraro gali iš viso nebūti. Iš tiesų, mes dažnai šokame už dyką arba gaudami tik keletą šimtų litų kelionės išlaidoms. Užsienyje primabalerinos honoraras gali siekti ir kelis tūkstančius eurų. Lietuvoje to nėra. Lietuvoje mes šokame ne dėl pinigų. Lyg ir...

Vis dėlto nedrįsčiau sakyti, kad honoraras, už kurį atvykstu į Gargždus, yra labdara. Nenorėčiau įvardinti sumos, manau, tai nėra etiška. Tai yra labai normalus projektas sveiko proto ribose. Jeigu visi renginiai vyktų tokiomis sąlygomis, manau, Lietuvoje kultūros situacija būtų normali.

Šiuo metu, deja, nėra pusiausvyros tarp popkultūros renginių ir aukštojo meno projektų. Popkultūra yra 10 kartų geriau mokama nei aukštasis menas. Pasaulyje situacija yra visiškai kitokia. Pasikviesti į festivalį aukštos klasės, tarptautiniu mastu žinomą smuikininką ten yra daug sudėtingiau ir brangiau nei populiarią televizijos žvaigždę.

Pasirodymas Gargžduose vyks tą pačią dieną kaip ir atranka į pirmąją jūsų baleto klasę Kristinos Sliesoraitienės šokių mokykloje Vilniuje. Mokines rinksitės pati? Kokios vaiko fizinės, charakterio savybės išduoda, jog jis gali šokti baletą?

Taip jau nutiko, kad pasirodymas Gargžduose buvo nukeltas dėl mano traumos. Ačiū Dievui ir gydytojams, dabar jau esu sveika. Vėliau aktorius Povilas Budrys išvyks gastrolių į Paryžių, aš birželio mėnesį išvyksiu į Petrozavodską, kur šoksiu Džiuljetą moderniame baletmeisterio Kirilo Simonovo (baleto "Dezdemona" Lietuvos operos ir baleto teatre baletmeisteris) pastatyme "Romeo ir Džiuljeta". Rugpjūtį šio baleto premjera vyks Savonlionos baleto festivalyje Suomijoje.

Taip išėjo, jog gegužės 23-ioji buvo vienintelė diena, tikusi visiems, tik sutampanti su atranka. Norinčių šokti baletą vaikų susirinko labai daug. Nors paskelbėme, kad į baleto klasę priimame vaikus nuo 5-erių iki 9-erių metų, išreiškė norą šokti ir labai daug jaunesnių vaikų. Buvo net toks kuriozinis atvejis, kai tėvai norėjo užrašyti į baletą 1 metukų 7 mėnesių vaiką. Taigi atranką padalinome į dvi dienas. Ji vyks ir šeštadienį, ir sekmadienį ryte. Tikiuosi, kad po atrankos šeštadienį, po pietų sėkmingai pasieksime Gargždus, o po pasirodymo skubėsiu vėl grįžti į Vilnių.

Atpažinti, kuris vaikas gali šokti baletą iš tiesų nėra sudėtinga. Svarbūs tiek fiziniai duomenys: kūno linijos, plastika, tiek vidiniai: muzikalumas, artistiškumas, drąsa, mąstymas. 5-erių metų amžiaus vaikui duodama užduotis, kurią jis gali įvykdyti. Vieni vaikai gali susikoncentruoti, išklausyti užduotį ir ją atlikti pagal savo galimybes, kiti - ne. Būtent dėmesio koncentracija į save, savo pojūčius, į mokytoją yra viena pagrindinių savybių, reikalingų baleto šokėjui.

Kokius tikslus sau keliate, ko tikitės iš baleto pedagogės darbo?

Anksčiau esu dirbusi su 14 metų mergaitėmis. Su mažais vaikais teks dirbti pirmą kartą. Tai bus pirmoji mano mokykla, kuriai labai ruošiuosi. Tikiuosi patirti džiaugsmą, šokdama su vaikais, nes jie yra labai atviri ir kūrybiški, jie dar jaučia labai stiprų natūralų poreikį kūrybai, menui.

Man labai liūdna, kad Lietuvos vaikų ugdymo sistemoje stinga dėmesio meniniams, kultūros dalykams. Vidurinės mokyklos programoje meniniam išprusimui nėra skiriama dėmesio. Man atrodo, kad užklasinės veiklos ugdymas yra labai svarbus. Manau, mūsų visuomenė labai pasikeistų, jeigu kultūrinis poreikis būtų sureikšmintas ugdant vaiką. Mes pradėtume visai kitaip kalbėti, kitaip spręsti ekonomines ir visas kitas problemas.

Jeigu mums gerai seksis šioje mokykloje, turime planų skirti vaikams didesnę meninę globą. Galvojame apie platesnį baleto mokyklos tinklą. Galbūt tinklas - labai komercinis žodis, galbūt galima atidaryti baleto mokyklą ir Gargžduose, rengti vaikams baleto seminarus, konkursus.

Šiais metais baigiate baleto bakalauro studijas Lietuvos muzikos akademijoje. Viename interviu esate užsiminusi, kad dar norėtumėte studijuoti meno vadybos magistrantūrą.

Taip, iš tiesų norėčiau. Šiais metais baigusi studijas norėčiau padaryti pertrauką. O vėliautikrai studijas tęsiu.

Užsiminėte apie alternatyvią baleto erdvę, kurioje galėtų kurti klasikinio šokio šokėjai. Kaip ją įsivaizduojate?

Alternatyvaus teatro sistema Lietuvoje jau veikia ir ja puikia naudojasi kitų meno žanrų, pavyzdžiui, šiuolaikinio šokio, kūrėjai. Jie rašo projektus, gimsta įdomūs spektakliai. Norėčiau, kad į šį procesą įsitrauktų ir klasikinio šokio šokėjai.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre yra daug puikių, labai talentingų baleto šokėjų, kurie neturi galimybės atskleisti savo sugebėjimų dėl repertuaro siaurumo. Norėčiau, kad kiekvienas baleto artistas, turintis idėjų, žinotų kur kreiptis, kas jam gali padėti sumanymus įgyvendinti, nes juk ne kiekvienas turi vadybininko sugebėjimų. Buvo laikas, kai man pačiai labai reikėjo tokios pagalbos, bet jos nebuvo.

Ketinate pati imtis vadybininkės darbo?

Taip, norėčiau. Tai planai, kurie kol kas yra tik planai, svajonės.

Šią savaitę po baleto "Ana Karenina" jums buvo įteikta Majos Pliseckajos ir Rodiono Ščedrino fondo premija už kūrybinę veiklą ir nuopelnus baleto menui. Esate daugelio tarptautinių baleto konkursų laureatė, buvote net du kartus apdovanota "Operos švyturiais", taip pat "Auksiniu scenos kryžiumi", Nacionaline premija. Kuo jums ypatingas šis įvertinimas?

Man labai sunku šiandien (su E. Špokaite šnekėjome trečiadienį. - Aut. past.) kalbėti, nes koncentruojuosi į spektaklį ir jis man yra svarbiausias dalykas.

Kiekvienam artistui įvertinimas yra didžiulis džiaugsmas. O kai įvertina kolega, kuris yra pasaulinis pavyzdys - tai žodžiais nenusakomas džiaugsmas. M. Pliseckaja ir R. Ščedrinas man yra patys didžiausi talentai. Šių ryškių asmenybių įvertinimas man, kaip menininkei, - didžiulis džiaugsmas ir garbė. Manau, kad tai ir visos mūsų trupės įvertinimas. Juk spektaklis "Ana Karenina" rodomas daugelyje Europos šalių, bet jie pasirinko būtent mūsų teatrą.

Jurga PETRONYTĖ