Edmundas Kučinskas: "Gerbėjus vadinu sielos broliais"

- Esate tikras klaipėdietis?

- Gimiau ir augau Palangoje. Ten mano kiekvienas skersgatvis išlandžiotas, kvadratinis metras mintinai žinomas. Į Klaipėdą persikėliau būdamas penkiolikos, kai pradėjau mokytis muzikos technikume. Ir gyvenu iki šiol.

- Niekada neplanavote kraustytis į Vilnių ar Kauną?

- Buvo vienu metu minčių apie Vilnių atsiradę. Bet kaip atsirado, taip natūraliai jos ir išsisklaidė. Klaipėda yra Klaipėda, kas ilgiau pagyvena - niekur keltis nebenori. Jaukus miestas. O dar jūra, smėlis, kopos... Sakysite - banalu ir sentimentalu. Galbūt. Tačiau man užtenka bet kuriuo metų laiku ar oru ateiti, penkiolika minučių kopose pasėdėti, pažiūrėti į jūrą ir mintys smegenyse iškart tvarkingai susidėlioja.

- O sakoma: tikras klaipėdietis iki jūros metų metus nenueina...

- Aš tikrai nesu iš tų. Sakyčiau, atvirkščiai – man jūros niekad negana. Dažnai pajūryje laiką leidžiu. Galima sakyti – visą savo laisvalaikį.

- Mėgstate degintis?

- Negaliu kaip plekšnė gali gulėti ant smėlio. Dešimt minučių nebent, o gal ir tiek neištverčiau. Man reikia judėti. Todėl žaidžiu tinklinį, vaikštau. Aktyviai ilsiuosi.

- Jūra Jums tikrai svarbi?

- Net nekeliu sau tokio klausimo, nes jūra yra natūrali mano sielos dalis. Turbūt meilė jūrai yra įgimta, paveldėjau ją su genais.

- Kur pirmiausia rekomenduotumėt nueiti atvykus į Klaipėdą?

- Rekomenduočiau Jūrų muziejų, tačiau dabar nemaža jo dalis uždaryta rekonstrukcijai. Todėl siūlau nueti į delfinų šou. Juk tai vienintelė tokio pobūdžio pramoga visoje mūsų šalyje. Visada radęs progą savo didžiąją anūkę nusivesdavau į muziejaus akvariumą, dabar planuojame aplankyti delfinariumą ir paklausyti paskaitos apie ruonius.

- Ar koncertuodamas Klaipėdoje jaučiate ypatingą jaudulį?

- Būsiu ko gero originalus, bet pasakysiu, kad – ne. Jaudinimasis ir nervinimasis man labai nepatinka. Būna sako dainininkai: trisdešimt metų metų dainuoju, o jaudulys prieš lipant į sceną vis nepraeina. Aš sakyčiau - nieko gero iš to. Jaudulys tik trukdo. Kaip tu gali dainuoti tūkstančiui žmonių, jei tau džiūsta burna, dreba rankos, o, neduok Dieve, dar ir balsas?

- Negi iš tiesų esate toks susitvardantis?

- Gyvenime – nevisada, tačiau prieš koncertus – taip. Žinau, kad mano koncertinė programą yra puiki. Joje nėra emocinių duobių. Dainuosiu dainas, kurios patinka žmonėms, kurios ir man pačiam patinka. Koks gali būti jaudulys? Nebent dėl nuo tavęs nepriklausančių dalykų. Prieš koncertus aš jaudinuosi tik dėl kitų: kad visi muzikantai susirinkų, nesusirgtų, kad technika nesusteikuotų. O dėl savo dainavimo aš niekada nesijaudinu, nes žinau, kad padarysiu viską taip gerai, kaip tik galiu.

- Ar uostamiesčio publika skiriasi nuo kitų miestų?

- Mano publika niekur nesiskiria. Ir nėra tokio specifinio dalyko kaip Vilniaus ar Klaipėdos publika. Tenka, pavyzdžiui, išgirsti, kad Vilniaus publika yra įnoringa arba išlepusi. Netiesa... Svarbu, kad tik publikos būtų. Džiaugiuosi, kad turiu ratą žmonių, kurie mėgsta mano muziką. Kai kurie užaugo su mano dainomis. Klausosi per šeimos šventes, giminės susiėjimus. Juos vadinu sielos ir dvasios broliais. Smagu turėti jų. Ir nesvarbu: Klaipėdoje, kitame mieste, ar kaimelyje jie gyvena.

- Kaip sugundytumėt žmones ateiti į Jūsų koncertą?

- Jei atvirai, niekada nemėgstu įpiršinėti nei savęs, nei savo muzikos. Per prievartą mielas nebūsiu. Kas nejaučia alergijos mano muzikai, ko neišmuša raudonom dėmėm nuo mano dainų – ateikite ir aš padarysiu viską, kad iš mano koncertų išeitumėte puikios nuotaikos, pasisėmę geros energijos, pasiklausę paprastų gyvenimiškų istorijų, kurios, aš tikiuosi, suskamba mano dainose.

- Kokia publikos reakcija Jums teikia didžiausią džiaugsmą?

- Didžiausias pasitenkinimas tada, kai girdžiu, kad žmonės pritaiko mano dainas kažkuriam savo gyvenimo tarpsniui ar akimirkai. Aš stengiuosi rinktis dainas, kurios paliktų prisiminimą. Tai nėra taip paprasta, kaip kartais gali atrodyti. Jei daina linksma – mano tikslas, kad būtų galima šokti. Bet dainininkas turi tutrėti ir atsvarą savo linksmiems kūriniams. Tokių dainų, kurios privestų susimąstyti, ir gal net ašarą nubraukt. Ir man patinka, kai mano dainos paveikia žmonės.

- Patinka, kai žmonės klausydami Jūsų dainų verkia?

- Man patinka, kai iššaukiamos emocijos. Juokas ar ašaros – priklauso nuo dainos. Aš ir pats esu per daug sentimentalus ir romantiškas, klausydamas man patinkančių dainų dažnai iki ašarų susigraudinu. Dabar daug kas netikės, nes galbūt iš šalies aš atrodau storžievis.

- Gal ne tiek storžievis, kiek kategoriškas?

- Niekada nereiškiu savo nuomonės srityje, kurioje nesusigaudau. O kai kalbu apie tai, ką suprantu, tai aš į vatą nevynioju. Galbūt esu ne tiek kategoriškas, kiek - tiesmukas.